Roma, Navonos aikštė, 1599 metų spalio 4-oji, vidurdienis. Brutaliame teniso mače susitinka italų tapytojas Karavadžas ir ispanų poetas Kevedas. Abu palaidūnai gina savo garbę, nors ši sąvoka ima prarasti prasmę netikėtai išsiplėtusiame pasaulyje. 

Skaitytojas čia – ne tik varžybų stebėtojas, Staigi mirtis pateikia visą virtinę įvykių, nulėmusių šią dvikovą. Anglijoje Henrikas VIII įsako nukirsdinti karalienę Aną Bolin, iš kurios legendinių garbanų pagaminamas trokštamiausias teniso kamuoliukas. Kitapus vandenyno konkistadoras Hernanas Kortesas ir jo vertėja bei meilužė, majų princesė Malinali rezga planus ir nukariauja ištisas imperijas. Atokioje Meksikos kolonijoje vyskupas Vaskas de Kiroga perskaito Tomo Moro Utopiją ir, įtikėjęs, kad tai – visuomenės santvarkos vadovėlis, sekdamas Moro pateiktais pavyzdžiais įkuria haliucinogeninius grybus valgančių ir iš plunksnų meninius šedevrus kuriančių indėnų kaimelį.

Staigi mirtis – kaleidoskopiškas, vizionieriškas romanas, kuriame susiduria tolimi pasauliai, išsilenkia laikas, griūva ir liepsnoja senosios tradicijos. Knygoje, įmantriai sudėliotoje iš margų istorijos skiaučių, apstu meilės ir karo istorijų, popiežiškų dramų, meninių ir religinių revoliucijų, egzekucijų ir utopijų. Tai – žymaus meksikiečių rašytojo Álvaro Enrigue’ės pasiūlyta didinga šiuolaikinės Europos alegorija, kurioje jis, blaškydamasis tarp Senojo ir Naujojo pasaulių, praeities ir ateities, europiečių ir majų istoriją vaizduoja kaip intensyvų, nepadorų, absurdišką ir, svarbiausia, nesibaigiantį teniso mačą.