Atlikdama, regis, paprasčiausios avarijos aukos skrodimą, Los Andželo apygardos vyriausioji patologė daktarė Kerolaina Houv pastebi gluminančių neatitikimų, todėl kreipiasi į Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio detektyvą Robertą Hanterį. Daktarė Houv ne vien išsiaiškino, kad auka žuvo ne per avariją, bet ir nustatė, kad nelaimėlis prieš mirtį žiauriai kankintas.

Niekas nesupranta, jog patologė aptiko tik ledkalnio viršūnę, paskatinsiančią Hanterį bei jo partnerį Karlosą Garsiją leistis iškrypusio ir gudraus nusikaltėlio, besislepiančio visiems po nosimi, pėdsakais. Jis — serijinis žudikas, apie kurio egzistavimą niekas nenumanė, žudikas, niekad neatkreipdavęs į save dėmesio, nes visas žiaurias žmogžudystes profesionaliai užmaskuodavo kaip atsitiktines mirtis.

Nesant užuominų apie aukos pasirinkimo kriterijus, tyrimas įstringa aklavietėje, kol aptinkamas kitas lavonas, kurio mirtis taip pat sukelia klausimų.

Tampa aišku, kad serijinis žudikas nesustos, nebent Hanteriui su Garsija pavyks jį sučiupti.

Tačiau kaip ištirti žmogžudystę, nežinant aukų? Kaip sugauti žudiką, jei nėra nusikaltimo vietos? Kaip sustabdyti vaiduoklį, kurio egzistavimą sunku įrodyti?

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus.