- Reikia gerti, kad pajėgtum pakelti šį gyvenimą, - kartą pusiau juokais pasakė draugas.

                      - Aš įsijungiu televizorių, bet jo nežiūriu, svarbu, kad namie būtų fonas, - paatviravo pažįstama.

                      - Vyk blogas mintis šalin, - pamokė močiutė.

                      - Stengiuosi užsiimti kokia nors veikla, kad galva nuolat būtų užimta, - pasidalino savo patirtimi pašnekovas.

                      Panašu, jog darome viską, bandydami užgožti savo vidinį dialogą, kad tik jis nesukeltų nepageidaujamų minčių ir “nereikalingų” emocijų. Siekis atsiriboti nuo “nereikalingų” emocijų atitveria mus nuo gyvenimo. Ženkliai jį apkarpo. Stumia mus į kampą. Didina mūsų pažeidžiamumą. Kaupia nerealizuotų emocijų bagažą. Tuomet prasideda kalbos kaip ryžtis išeiti iš komforto zonos ir sutvirtėti.

                      Atsiverti jausmams ir mokytis susigyventi su jais – tai mano didžiausias išėjimo iš komforto zonos iššūkis. Realybės detoksikacija. Prieš du, o gal tris metus, ryžausi avantiūrai paleisti vidinį dialogą nuo pavadėlio, atsiverti jam, jo sukeliamoms emocijoms ir nesistengti jų pakeisti. Šioje mano avantiūroje padeda gebėjimas GALĖTI JAUSTI ir JAUČIANT GALĖTI VEIKTI. Sąmoningas nesitapatinimas su mintimis ir emocijomis. Streso eksperto mąstysenos lavinimas.