Žodį „šūdmaliavimas“ žinome daugiau iš žargono ar šnekamosios kalbos lauko, bet autorius šį terminą perkelia į antropologinį lygį ir imasi jo iš esmės. Mokslininkas, aktyvistas Graeber pajudinęs šią temą (parašė kontroversišką straipsnį į vieną leidinį iškeldamas šūdmalos darbų teoriją) užkliudė tikrą širšių lizdą. Gavo daug įvairių reakcijų. Viena laiškų kryptis jam buvo ypač svarbi, ji ir padėjo pamatus visai knygai - atsiliepė žmonių, kurie priskyrė savo dirbamą darbą šūdmalai, o save šūdmaliautojams. Toks atviras ir nuoširdus grįžtamasis ryšys uždegė Graeber’iui žalią šviesą, kad šis reiškinys vertas tyrimo ir knygos.

Autorius deda labai aiškias gaires, kas yra šūdmalos darbai, su aiškiais kriterijais, kuriuos galime pasimatuoti kiekvienas iš mūsų. Taip pat kelia klausimą - kodėl spartėjančių technologijų amžiuje, randasi vis daugiau šūdmalos darbų? Juk tai didysis paradoksas. Technologijų kūrimo intencija turėjo būti darbo valandų žmogui mažėjimas, darbo savaitės trumpėjimas, o gavosi priešingai. Kodėl tikėtini dėsniai neveikia? Iš kur tai randasi? Ar įmanoma ir kaip ištaisyti šią atsiradusią ir vis didėjančią disproporciją?

Tikiu, bus smalsu klausantis paieškoti ir savo profesijos, veiklos, užimtumo, pareigybių paminėjimo arba ne. Ir pamatyti mus supantį dirbantį arba neva dirbantį pasaulį bei nauju žvilgsniu įvertinti susireikšminusius, bet toli gražu ne visada tikrai svarbius žmones, sėdinčius tam tikrose pozicijose.