Yra knygos, kurios tau pataikauja ir yra knygos, dėl kurių tu turi pasistengti. Pirmosios grupės narės tampa šauniomis kompanionėmis bet kokioje gyvenimo situacijoje, prisitaiko prie tavo esamų nuotaikų ir būsenų, pabūna kol jas skaitai šalia, o tada santūriai išnyksta iš horizonto, užleisdamos vietą kitoms daugialapėms konkurentėms. Knyga, kuri tau pataikauja bus patogiai skaitoma prie kavos, vonioje, paplūdimyje, transporto priemonėje, fone skambant muzikai ar kitam triukšmui. Pats galėsi pasirinkti jos skaitymo tempą, intensyvumą, įsitraukimą, kartojant pastraipą po kelis kartus ar peršokant puslapius. Ir tokių kompanionių labai dažnai reikia, tačiau visi surašyti apibūdinimai yra ne apie knygą „Šugis Beinas“.

Tai knyga, kuri įtraukia ir prispaudžia savo intymumu, atvirumu, skausmu, tikrumu, grožiu, liūdesiu, viltimi, nusivylimu ir begaliniu artumu. Ji diktuoja skaitymo greitį ir aplinkybes, reikalauja iš tavęs maksimalaus susikaupimo ir atsidavimo jai, bet atsimoka tau neįtikėtinu įspūdžiu, jausmu, kurio ilgokai nepavyks nusigremžti nuo savo minčių ir emocijų. Net ir pradėjus naują knygą, nejučia puslapiuose vis dar ieškojau Šugio ir jo mamos Agnesės...

Šugio ir Agnesės neįmanoma pamiršti. Jų abiejų kovos su priklausomybe, kurią turėjo Agnesė, o kentėjo Šugis. Kentėjo ne tik nuo motinos girtuoklystės, bet vis atgimstančio lūkesčio ir tikėjimo, o gal jei dar truputį pasistengsiu, mama nebegers ir viskas bus gerai. Septynerių berniukas ne savo noru tapęs mažu suaugėliu, kovodamas vidines šeimos kovas dar turėjo atlaikyti ir laviną patyčių dėl kitoniško savo būdo, mielo elgesio, manierų, kalbos ir bundančio romantinio jausmo berniukams, kuris jį trikdė, o aplinkiniams suteikė dar daugiau strėlių patyčioms.

Priklausomybė nuo alkoholio, alkoholizmas, išgėrinėjimas - tai tik sausos definicijos popieriuje, kol joms nesuteiki veidų ir vardų, neatskleidi kasdienybėje. Agnesė iš gyvenimo tikėjosi daugiau, o nuklydo į jo paraštes. Nuklysti, peržengiant tą plonytę liniją yra be galo lengva, net nepastebima, tačiau žengti atgal per to paties plonumo liniją, tampa katorgiškai sunku. Romane nuolat pokši atidaroma alaus skardinė (su visad tobulu manikiūru). Lageris, iš pirmo žvilgsnio, nekaltas lengvo skonio šviesus alus, stumia Agnesę į vis didėjančią prarają. Agnesė galėjo dėl alkoholio išduoti save ir artimuosius, bet niekad neišdavė noro atrodyti prabangiai, stilingai, nors skolos už pirkinius siekė metų metus į priekį. O mielas ir vienišas Šugis ir toliau stengiasi. Viskas dėl savo mylimos mamos. Valo jai miegančiai vėmalus iš burnos, kad ši nepaspringtų, parsiveža pusnuogę iš vakarėlio pas nepažįstamus žmones, radęs ten ją „nulūžusią“ po krūva paltų, eina pirkti jai pėdkelnių, mintinai žinodamas reikiamą dydį, spalvą ir prekės ženklo pavadinimą.  Ir tai tik nedidelis fragmentas to, ko neturėtų daryti nedidelis berniukas savo vaikystės metais.

Juos abu norisi stipriai apkabinti ir kažkaip padėti. Tas jausmas uzurpuoja beskaitant, nors ir supranti, kad tai knyga ir tu tik skaitytojas. Visi knygos veikėjai sukurti labai tikroviškai ir įtaigiai, rašytojo talentas juntamas iškart. Nuostabos jausmas išauga dešimteriopai, kai sužinai, kad tai debiutinis D.Stuart romanas, o jau toks, kuriam žadama vieta klasikos lentynose.