1917 metais užgrobę valdžią Rusijoje bolševikai nutildė šalies menininkus, revoliucijos ir pilietinio karo liudininkus. Daugumą tiesiog sunaikino. Kelis dešimtmečius literatūroje, kine, teatre, tapyboje, skulptūroje spindėjo plokščias „herojinės“ revoliucijos paveikslas. Kitos to meto įvykių versijos, neredaguotos ir nekupiūruotos, pasirodė tik XX amžiaus pabaigoje.
Rusų literatūros klasikas Michailas Bulgakovas — didžiojo bolševikų perversmo liudininkas, teisėjas ir auka. „Šuns širdis“, „Lemtingi kiaušiniai“ ir „Purpurinė sala“ — kupini satyros, grotesko, juodojo humoro alegoriniai kūriniai — įtaigiai atskleidžia pragaištingas tokių perversmų pasekmes. Juose rašytojas sujungė sovietinių laikų pradžios gyvenimo aktualijas su išmoninga fantastika. Įstabiai atskleistas tuometis gyvenimas, itin stipriomis emocijomis trykštantis dinamiškas pasakojimas žavi ir stulbina skaitytojus iki šiol.

Apie autorių

Rusų rašytojas Michailas Bulgakovas gimė 1891 m. Kijeve. 1916 m. baigė Kijevo universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoju, tarnavo baltagvardiečių armijoje. 1930—1936 m. dirbo Maskvos dailės teatro režisieriaus asistentu. Parašė romanus „Baltoji gvardija“ (1925), „Meistras ir Margarita“ (1928—1940). „Teatrinis romanas“ (1937) nebuvo baigtas. Sukūrė apsakymų ciklą „Jaunojo gydytojo užrašai“, pjeses „Turbinų dienos“, „Bėgimas“, „Zojos butas“, „Šventeivų jungas“, „Paskutinės dienos“, satyrinių apsakymų ir apysakų, biografinę apysaką „Pono de Molière’o gyvenimas“. Nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio iki 1955 m. M. Bulgakovo kūrinius rašytojo šalyje buvo draudžiama spausdinti.