Kovo pabaigoje vaikštinėjau po Romą ir buvo tiesiog neįmanoma nesužinoti, kad prekyboje pasirodė „Susitiksime rugpjūtį“ – paskutinė Gabrielio García Márquezo knyga, išleista po autoriaus mirties ir prieš jo paties valią. Negalėjau nepastebėti ryškaus viršelio, šviečiančio knygynų vitrinose. Įeinu į didžiulį tinklinį knygyną miesto centre, o ten – krūvos šitos knygos egzempliorių. Itališkai, angliškai, ispaniškai – kaip tiktai nori. Truputį nusiminiau pamačiusi, kokia knyga plonytė. Šimtas puslapių Márquezo? Juokaujat? Aš noriu tūkstančio puslapių Márquezo! Kaip bebūtų, neabejojau, kad romaną perskaitysiu ir būtinai turėsiu savo lentynoje.

Jau dešimt metų praėjo nuo Márquezo mirties, o mes vis dar dėl jo lengvai pamišę, vis dar kliedime apie „Šimtą metų vienatvės“, apie magiškąjį realizmą ir apie tai, kaip autoriaus plunksna palietė mūsų sielas. O jūs įsivaizduojat, kas darosi Lotynų Amerikoje? Va ten tai tikras pamišimas. Márquezas ten vis dar dievinamas, apie jį diskutuojama, naujus autorius persekioja Nobelio premijos laureato šešėlis. Atrodo, kad viskas, kas parašyta ispanakalbėje Amerikoje, turėtų būti panašu į Márquezą. Jeigu išties panašu, kritikai sako, kad iki Márquezo dar toli. Jeigu nepanašu, su nusivylimu praneša, kad nepanašu. Autorius seniausiai miręs, bet vis dar įtakingas. Kai pasklido žinia apie dar vieną jo knygą, vien Lotynų Amerikoje ją iš anksto užsisakė ketvirtis milijono žmonių.

Ir visi susipyko. Iškilo rimta moralinė dilema, apie kurią kritikai svarsto plačiau ir aršiau negu apie pačią knygą: ar reikia į viešumą leisti tekstą, kurio pats autorius nebūtų sutikęs spausdinti?

Kai rašė „Susitikime rugpjūtį“, literatūros genijaus atmintis jau eižėjo. Jis tiesiog negalėjo išlaikyti galvoje knygos siužeto. Rašė, perrašė, vėl perrašė, kol galų gale pasakė: „Šita knyga neveikia ir ji privalo būti sunaikinta.“ Po ilgų diskusijų sūnūs tėvo nepaklausė – nusprendė, kad „Susitiksime rugpjūtį“, nors ir nebaigtas, yra svarbus literatūros pasauliui, jei ne kaip puikus romanas, tai bent kaip jų tėvo genialumą liudijantis dokumentas.

„Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ – paskutinė knyga, išleista autoriui dar būnant gyvam. Rašyti „Susitiksime rugpjūtį“ jis pradėjo anksčiau, manoma, kad aplink 1997-uosius. Tekstas gražus ir svajingas. Pagrindinė herojė – Ana Magdalena Bach – kasmet rugpjūtį keltu plaukdavo į salą aplankyti motinos kapo. Visada apsistodavo tame pačiame viešbutyje vienai nakčiai, visada pirkdavo tas pačias gėles, o atlikusi pareigą grįždavo namo pas šeimą. Bet vienas rugpjūtis buvo kitoks. Tąkart viešbučio bare ji sutiko vienišą vyriškį ir praleido su juo naktį. Šitaip prasideda romanas, toks trumpas, kad nieko daugiau nesakysiu, nes tikiu, kad ir jūs norėsite skaityti, atrasti, vėl prisiminti ankstesnes autoriaus knygas ir prisiliesti prie jo kuriamos magijos.

Beje, netrukus „Netflix“ rodys serialą „Šimtas metų vienatvės“. Tai – kol kas didžiausias kino projektas Kolumbijos istorijoje. Prodiuseriai – autoriaus sūnūs. Tai spėkit, ar Márquezas kada nors leido pagal šią knygą statyti filmą? Aišku, kad ne! Laukiu šito serialo labiau nei vasaros.