Vytautas Pliura (1951–2011) – poetas, dramaturgas, anglų kalba kūręs lietuvių išeivio ir amerikietės sūnus. Jis, kaip ir kiti išpažintinės poezijos atstovai  Robertas Lowellis, Johnas Berrymannas, Sylvia Plath ar Anne Sexton, – kalba nepagražintai, rupiai ir veriančiai atvirai. Lietuviškai rašomoje poezijoje ir dabar būtų sunku rasti į V. Pliurą panašių balsų. Šio poeto eilėraščių vertimai Lietuvoje leidžiami pirmą kartą. 

V. Pliura kalba apie savo gyvenimą: apie tėvą, kuris tyčiodavosi iš homoseksualų, apie vedusius vyrus, ateidavusius pas jį naktimis, ir apie aplinką, kur būti homoseksualiam – vadinasi, būti už gero tono ribų. Parodydamas nemažos visuomenės dalies veidmainystę ir jausdamas deginančią neapykantą sau, V. Pliura pasakoja – o kartais tiesiog šaukia – apie nesibaigiančias artumo, meilės ir supratimo paieškas ir kaip sunku priimti save tokį, koks esi, pasaulyje, kuriame reikia būti kažkuo kitu.  

Galvodamas apie Pliurą, prisimenu Serge’ą Gainsbourg’ą, ištarusį nemirtingą frazę: „Man pavyko viskas, išskyrus gyvenimą.“ Taip poeto pragaras anksčiau ar vėliau virsta jo rojumi. Tu mūsiškis, Vytautai.

Rolandas Rastauskas, rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas

Vytauto Pliuros poezijos rinkinio „Švelnumas pragare“ vertimas į lietuvių kalbą atlieka dvigubą misiją: leidžia pažinti kitą, t. y. atskleidžia homoseksualumo neslepiančio vyro ir kartu daugiaveidės Amerikos kasdienybę (nuo Ilinojaus ūkio iki Santa Monikos bulvaro, nuo vaikystės traumų iki susitaikymo su savimi), ir praturtina lietuvių poetinę kalbą naujais (iš)raiškos būdais. Šiurkščiu plepumu. Ironišku sentimentalumu. Demaskuoja normatyvumo diktatūrą ir atvirai, drąsiai kalba, ką jaučia, kaip gyvena.