Ar tavo artimieji, o svarbiausia tavo mama, gali tapti didžiausią emocinį skausmą sukeliančiu žmogumi? Kaip neadekvačiai, neleistinai, demoralizuojančiai gali elgtis žmogus, kuris devynis mėnesius nešiojo tave savo įsčiose, pagimdė ir turėjo tapti didžiausia užuovėja pasaulyje. Kaip moteris, kurios meilės, palaikymo ir šilumos natūraliai tikėjaisi, iš kurios kūno atėjai, tampa tavo gyvenimo svetimkūniu. Kaip sepija, kuri vis nepristinga leisti juodą rašalą į didelį debesį, kuriame ir skendi pagrindinė romano veikėja Meda. 

Knygos autorei 27-eri, bet skaudžių patirčių jos gyvenime, kuriuos ji ir vadina svetimkūniais jau apstu. P. Tilvikaitė ne iš nuogirdų patyrusi toksišką elgesį iš artimųjų, labai įtaigiai sukūrė ir visą pasakojimo veikėjų portretų galeriją. Pasivaikščiojus po tą galeriją nejučia atpažįsti kuriamus charakterius - kažką iš jų esi sutikęs savo gyvenime, kažkurie apnuogina ir reflektuoja tave patį. Iš pirmo žvilgsnio, lengva atrodanti knyga (nes skaitosi ji labai lengvai ir greitai) palieka poskonį, kuris vis grąžina pamąstyti, kokius santykius ir kaip mes kuriame su savo pačiais artimiausiais - su tais, kurie atėjo į mūsų gyvenimą per kraujo ryšį, ir su tais, kuriuos į savo gyvenimą įsileidome plačiai atlapoję duris. Ką jie daro su mumis ir mums, ir ką mes darome jiems.

Romanas pilnas lengvai atpažįstamų vietų, dialogų, situacijų, stereotipų, žmonių tipažų. Autorė meistriškai visa tai barsto ironijos, nusivylimo, bet tuo pačių negęstančios vilties ir optimizmo prieskoniais. Gavosi tikra, gyvenimiška, skaudi, linksma, tikroviška ir paliečianti debiutinė Tilvikaitės knyga.