Autorė pasakoja 12 istorijų, kurios tik iš pradžių gali pasirodyti ramios. Jos prasideda nuo kasdieniškų, buitiškų situacijų, su kuriomis galime susidurti mes visi: mama su dukromis išvažiuoja atitrūkti nuo politinių tėvo reikalų sostinėje, draugai eina pasilinksminti, klasėje pasirodo nauja mergina, pora keliasi į naują būstą... Tačiau vėliau veikėjai pavirsta į monstrus, įvykių vietos į mistiškas ir paslaptingas vietoves, o pasilinksminimas – į nusikaltimų virtinę. Šaltis ir siaubas, besislepiantys už ramaus autorės tono, yra tai, kas jungia visus 12 pasakojimų. Paversdama merginas, pykstančias ant draugės, ir nuobodų, su visais tuščiai besiginčijantį vyrą šaltakraujais nusikaltėliais, apleistą pastatą namu, kuris tarsi gyvas pasiglemžia mergaitę, vaikiną, dienų dienas leidžiantį kambaryje, tamsiojo interneto asu, o vienišą kaimyną – vyru, slepiančiu savo namuose prirakintą berniuką, Mariana Enríquez pasakoja ne tik jų, bet ir tamsią visos dvidešimto amžiaus pabaigos Argentinos istoriją: narkotikai, skurdas, tėvai, visiškai nekontroliuojantys savo vaikų, niekuo padėti negalinti policija, teršalai, smurtas, vyro dominavimas šeimoje, nevaldomas jaunų žmonių noras ir siekis išsilaisvinti bei gyventi be taisyklių. Galų gale jiems tai pavyksta, kaip pavyksta ir patirti didžiausias visų laikų žmonijos baimes, neapsiribojant nei Argentina, nei Buenos Airėmis, nei dvidešimto bei dvidešimt pirmo amžių sandūra: juodoji magija, pavydas, ligos, praradimai ir skausmas. Skaitydami Marianos Enriquez „Tai, ko netekome ugnyje“, mokomės apie istoriją, apie pasaulį, apie Argentiną, apie pačius save: jei pasiduodame emocijoms, jos mus visiškai sunaikina. Gimusi Buenos Airėse antroje dvidešimto amžiaus pusėje, autorė aprašo tai, ką matė. Galbūt dėl to šiandien ji, perpasakodama matytą siaubą, tituluojama to paties vardo – siaubo – literatūros rašytoja ir itin autentiška pasakotoja.