Nauja Juliaus Kelero romantinės poezijos knyga „Tai Tu" uodžia linijas bei kreives, kurios esti dviejų kategorijų - „Aš" ir „Tu" - santykyje.Keista ta žiema, kai ledas kalbina vandenį, o vanduo neturi liežuvio. Nei dialogo, nei bučinio. Tiesiog guli ant žemės, tarsi padėtos, neregimos mažo vaiko rankos, lėlės. Tai po vieną ant žemės ar grindinio, tai vienas ant kito, bet vis tiek po vieną. Žingsniuojant tokiu metu Vilniaus senamiesčio šaligatviu nežinai ką daryti. Kažkodėl šiais metais smėlio ir druskos mišinio ant šių lėlių kūnų pasitaiko itin retai. Dažniausiai, jei nenori susilaužyti kaulų ar šiaip pargriūti, nes galvoje yra Planas, kuriam minėti įvykiai atrodo visai neseksualūs, tenka žingsniuoti balute ir vengti iš šonų apsupusio ledo, kuris taip pat padėtas ant šaligatvio miega. Tačiau pavojingiausia Planui yra ledas, ant kurio guli vanduo. Ši kombinacija ypač nemaloni, nors jie ir nesikalba. Nors ir tu su jais nesikalbi ir nesibučiuoji, nes pastarieji neturi liežuvio, o gal dėl kitų priežasčių? Juk ir mes kalbamės ar bučiuojamės ne su visais kas turi liežuvius...Juliaus Kelero knygoje „Tai Tu" nėra šių trijų pasirinkimo galimybių - vanduo, ledas ir ledas, ant kurio guli į kamuoliuką susisukęs vanduo, paslaugiai laukiantis naujų aukų. Čia visada esti dar viena kategorija - oras. Tekstų eilutės nušlifuotos, kalba „neįpareigojanti", švelni ir glostanti. Regis, kad gali jas įkvėpti į save, kad jomis skraido paukščiai. Tas oras guli ir ant ledo, ir ant vandens, ir ant jų abiejų vienu metu. Ir jis turi liežuvį, kuriuo įkvėptas brūkšteli mūsų plaučius, kuriuo keikiasi paukščiais ir juokiasi juokiasi. „Tai Tu" atsiranda dvi kategorijos visa tai kas yra paviršius ir viršuje įsitaisęs oras. Skaityti šią knygą - eiti oru.