Ji mato viską – net ir per uždarytas duris. 

– Sveika atvykusi į mūsų šeimą, – maloniai sutinka Nina Vinčester, tiesiog elegancijos įsikūnijimas. Šis darbas – mano paskutinis šansas viską pradėti iš naujo. Nepakeldama galvos šveičiu nuostabius Vinčesterių namus, vežioju jų dukrą ir gaminu šeimai skanų maistą. 

Stengiuosi nepastebėti, kad Nina jaukia viską aplink vien tam, kad negalėčiau nė atsikvėpti. Vieną liepia, o vos po akimirkos tvirtina sakiusi visai ką kitą. Tik nuleidžiu galvą ir klausau priekaištų. Negaliu prarasti šio darbo. 

Gražuolis šeimos galva Endrius Vinčesteris kasdien atrodo vis labiau palūžęs. Kai pažvelgiu į skausmo kupinas jo akis, sunku susilaikyti nepagalvojus, kaip gyvenčiau, jei užimčiau Ninos vietą. Prašmatnūs namai, prabangus automobilis, tobulas vyras. O jeigu... 

Tačiau aš turiu ką slėpti. Kaip ir Vinčesteriai. Tik ar jų paslaptys nėra dar pavojingesnės? Nesijaučiu saugi netgi savo atokiame kambarėlyje palėpėje. Jis užsirakina tik iš išorės, vienintelis langas neatsidaro, o ant durų matyti keistos žymės, lyg kažkas būtų jas draskęs nagais bandydamas išsiveržti... Ne, tai absurdas. Man paranoja. Juk kartais senas medis suskerdėja.