Ilgai laukta skaitytojų pamiltų trilerių „Tarnaitė“ ir „Tarnaitės paslaptis“ dalis, kurioje Milė Kolovėj atverčia naują gyvenimo puslapį.

Anksčiau valydavau svetimus namus, todėl dabar negaliu patikėti, kad turiu nuosavus. Nuostabi virtuvė, tylus akligatvis ir didelis kiemas vaikų žaidimams. Mudu su vyru taupėme metų metus, kad vaikai visa tai turėtų.

Nors į naująją kaimynę – ponią Louel – žiūriu įtariai, jos kvietimas vakarienės – proga susidraugauti. Louelų tarnaitė atidaro duris pasirišusi baltą prijuostę, plaukus suėmusi į tvirtą kuodą. O nuo jos žvilgsnio oda eina pagaugais...

Louelai mūsų gatvėje ne vienintelė keistenybė. Jaučiuosi stebima. Vyras kažkur bastosi naktimis. Negana to, susipažinus su moterimi, gyvenančia kitapus gatvės, nuo jos raginimo kraujas stingsta gyslose: savo kaimynų verčiau pasisaugok.

Nenoromis dingteli: ar atsikraustydama čia nepadariau didelės klaidos?

Maniau, kad mano paslaptys liko praeityje. Bet ar gali būti, kad didžiausias pavojus tyko šioje priemiesčio gatvelėje?