Penkiasdešimt žymiausių Ukrainos intelektualų – rašytojų, vertėjų, žurnalistų, filosofų – dalijasi pirmųjų karo metų išgyvenimais ir patirtimis. Autorių tikslas – viską pasakoti, kad neiškristų iš atminties tas laikas, „beveik pamirštas pavasaris“, „skausmo abėcėlė“, „iškankintas optimizmas“, „dviejų pasaulių riba“, „laiko apgręžimas“, „taikos iliuzija“, „gyvenimas tarp būties ir nebūties“, tylos ilgesys.  

„Ar gali naikinimo beprotybė nužudyti gyvenimo prasmes?“ – klausia žurnalistė Myroslava Barčuk. Jai tarsi atsako poetas, rašytojas Andrijus Liubka: „Tada atsiveria dar vienas karas – už teisę būti savimi, turėti savo skonį ir neįtikėtina kaina nulaikyti savo kasdienį įprotį... rytais išgerti mėgstamos kavos, atsidurti namie, pabūti su šeima. Pabūti savimi. Bent tris minutes per dieną...“ Pasak literatūros kritikės, žurnalistės Irynos Slavinskos, „šis tekstas ir jo kūrimo laikas yra tarsi asmeninė slėptuvė. Paaiškėjo, kad daugybė veiksmų ir dalykų gali tapti prieglobsčiu... šiltas švarkas su didelėmis kišenėmis, patogūs sportbačiai, didelė kuprinė, įkrautas nešiojamasis kompiuteris, interneto ryšys, karštas vanduo...“ Juk karo antonimas – pats gyvenimas. Svarbiausia – nemirti. Rytojaus rytą pabusti. Matyti daiktus ir žmones, kurie buvo vakar.  

Karas – nepatogių klausimų ir sudėtingų atsakymų metas. „Kol turime savo kalbą, kol turime bent menką galimybę paaiškinti patys save, pasakyti savo tiesą, sutvarkyti atmintį. Taigi kalbame, kalbame. Net tada, kai mūsų žodžiai žaloja gerklę. Net tada, kai dėl jų jaučiamės sutrikę ir tušti. Už balso slypi tiesos galimybė. Ir verta ta galimybe pasinaudoti. Galbūt tai apskritai svarbiausia, kas mums visiems gali nutikti.“ (Serhijus Žadanas) .