Dviejų autoritetų nepripažįstančių filosofų Kęsto Kirtiklio (VU) bei Aldžio Gedučio (KU) monografija išsamiai nagrinėja krizėje atsidūrusius humanitarinius mokslus. Šiandienos humanitarinių mokslų įvaizdis yra siejamas su dvasios mokslais, praeities tyrinėjimais, tačiau jų teikiama nauda individui bei kolektyvinei dimensijai sumenksta dėl prastų darbo sąlygų, didelio darbo krūvio, neadekvataus atlyginimo. Teisinimosi režimu veikiantys humanitarai retai pastebi tai, kad pati jų bendruomenė yra susiskaldžiusi, išsibarsčiusi, be orientyro ir nekritiškai įtikėjusi savo tyrimų verte.

„Humanitarinių mokslų krizės diskursas yra itin sujauktas – daug tekstų, daug liūdesio ir desperacijos, daug nepatiklumo ir kaltinimų, žodžiu, tikra galo, Brisiaus galo, nuojauta. Todėl itin svarbu nustatyti, kas galimai pribaigs Brisių – natūralios priežastys ar šūvis.“