Pirmojoje Rasos Ercmonienės – Varnės eilėraščių knygoje puikiai dera minimalistinė, verlibro ir klasikinė silabotoninė eilėdara. Susikerta esminės buities ir buities temos. Kiekvienas eilėraštis turi savąjį vidinį naratyvą, savąjį scenarijų, jungiantį archaiką ir modernizmą. Vyrauja miesto poetika, tačiau ji neužgožia gamtiškosios pajautos, dėmesio detalėms.

Poetinis subjektas atsiranda tarp multikultūriškumo ribų – nuo šamanistinių užkalbėjimų, vigvamų einama prie Amerikos dangoraižių, sendaikčių, hipiškos kultūros, galiausiai randasi ir kita pasaulio pajauta per pagoniškąją senovės lietuvių papročių ir tikėjimo prizmę.