Butai, mašinos, pinigai, mygtukiniai telefonai, televizija, maistas, drabužiai, kelionės, seksas, vaikai ir blogi įpročiai – visa Lietuvos buitis iš pirmojo laisvės dešimtmečio. 1989–2000 metai trečiojoje Užkalnio evangelijoje: ne apie politiką ir ne apie Landsbergį su Brazausku, bet apie mus visus, kuo gyvenome ir apie ką galvojome. Linksmiausia, giliausia ir lengviausiai skaitoma naujausios istorijos knyga iš Užkalnio, kuris perkrato visą savo ir jūsų prisiminimų palėpę iš to nepaprasto dešimtmečio, kuriame visi buvome atradimo herojai.

Tai buvo didžiojo mokymosi, nubalnotų kelių ir sukruvintų krumplių laikotarpis.

Mes buvome, turbūt, kaip Amerikos indėnai, naiviai žiūrintys į užkariautojus iš Europos ir perkantys arba keičiantys savo brangenybes į blizgučius ir veidrodėlius. Paskui daugeliui atėjo susivokimas, kas gerai ir kas blogai, ką verta importuoti į mūsų gyvenimą ir ko nereikia, kokie įpročiai ir įgūdžiai mums reikalingi, o kas yra tiesiog purvinos svetimo gyvenimo putos arba svetimi spalvoti muilo burbulai.

Šioje knygoje yra mano, Andriaus Užkalnio, gimusio 1970 metais Kaune, prisiminimai ir paaiškinimai apie tą laiką, kuris teko mano jaunystei, ir šiek tiek faktų, kuriuos irgi gali kas nors ginčyti. Žmonės manęs klausia, ar savo istorinę dokumentiką aš teikiu patikrinti istorikams, ir aš sakau – niekada. Nes istorikai turi savo prisiminimus, o aš turiu savuosius, ir dar aš turiu savo atmintį ir savo supratimą apie tai, kaip klostėsi dalykai ir kaip jie man atrodė.