Kultinio rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė“ buvo parašytas 1982–1984 m., o išspausdintas tik 1995-aisiais. Knyga mus nukelia į „brandų“ sovietmetį ir pasakoja tragišką Marinos – hiperseksualios trisdešimtmetės muzikos mokytojos – meilės paieškų epopėją, kupiną nykios kasdienybės ir gaivališko sekso scenų.Knygos heroję, kuriai nekaltybę atėmė ją išprievartavęs tėvas, mylėjo daugybė vyrų, tačiau daug didesnį malonumą ji patirdavo su moterimis, kurių turėjo 29. Nekenčianti sovietinės sistemos, tačiau nusivylusi ir Maskvos disidentais, ji įsidarbina paprasta gamyklos darbininke ir imasi karštligiškai ieškoti tikrosios, 30-osios, meilės.Kas gi tapo 30-tąja Marinos meile? Gal sovietinis nomenklatūrininkas – vyras, su kuriuo ji pirmą kartą pajuto orgazmą? O gal meilė sublimavosi ir virto meile naujam darbo kolektyvui bei visai sovietinei sistemai? Atsakymas paskęsta gamyklų triukšme, sovietinių laikraščių vedamųjų ir Andropovo laikų propagandos sraute…Vladimiras Sorokinas (g. 1955) – bene žinomiausias dabartinės Rusijos rašytojas – formavosi kultūrinio Maskvos andergraundo aplinkoje. Jo kūrybos sovietmečiu niekas nepublikavo, tad pirmieji apsakymai dienos šviesą išvydo Vakaruose. Tik 1992 m. „Russlit“ leidykla išleido „Pasakojimų rinkinį“ – pirmąją V. Sorokino knygą, nominuotą Rusijos Bukerio premijai. 2001-aisiais V. Sorokinas buvo apdovanotas „Žmonių knygos“ premija, o po dviejų mėnesių gavo Andrejaus Belo apdovanojimą už ypatingus nuopelnus Rusijos literatūrai. Jo knygos išverstos į mažne 30 pasaulio kalbų.Abejingų V. Sorokino kūrybai nėra: vieni žavisi, kiti – visiškai nemėgsta. Pats autorius ją vertina itin savitai ir savikritiškai: „Meninė literatūra mums iš esmės trukdo gyventi. Mes gyvename knygomis net tai suvokdami: kalbame knygine kalba, tapatinamės su personažais, užsikrauname jų moralę… Visada buvau berniūkštis, kuris norėjo sugriauti šį pasaulį, kad galėtų pažiūrėti, kas jo viduje. Ir visą gyvenimą tuo užsiimu. Tiesiog atlieku terapinę funkciją, ko daugelis nesupranta.“