Kaip ir pirmoji Martyno Starkaus knyga „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“, antroji –„Tuk tuk Indija“ parašyta kelionės dienoraščio forma. Tokia pat sąmojinga, kiek mažiau nutrūktgalviška ir išsamesnė – absoliuti tekstų dauguma parašyta specialiai knygai, niekur neskelbta. Šį kartą keturių lietuvių vyrų draugija, įskaitant autorių, bet neskaitant indo vairuotojo, kuris buvo penktas, pervažiavo skersai Indiją nuo vakarinės iki rytinės pakrantės ir atgal, tik kitu maršrutu. Toli gražu ne lygiais kaip stiklas keliais tūkstančiai kilometrų buvo įveikta penkiese susigrūdus į Mumbajuje pirktą mielą seną automobiliuką, pramintą „Lachudra“ (iš knygos sužinome, kad tai „toks senovės indų žodis, dažnai vartojamas ir Lietuvoje“). Tokia demokratiška transporto priemonė jau iš tolo signalizuoja, kad europietiškos išvaizdos svetimšaliai atvažiavo ne pasipuikuoti turtais ir tariamai aukštesne civilizacija, o kuo giliau pasinerti į aplink verdantį vietos gyvenimą, pažinti ne paradinę Indijos pusę. Bet ir ne specialiai ieškoti tamsiosios, purvinosios pusės – atvirkščiai, žmogaus širdies aukso, kuris žiba net juodžiausiame skurde ir purve. Ir galbūt pamėginti praskleisti magiškos Indijos traukos paslapties šydą. Knyga gausiai iliustruota puikiomis nuotraukomis. Tarp žinomų Indijos grožybių jose daugybė dėmesio vertų vietų, į kurias turistai retai kelia koją. * Man visuomet labai paprasta atsakyti į klausimą, kurį girdžiu dažniausiai, kalbai pasisukus apie keliones: „Kodėl keliauji?“ Aš nežinau. Aišku, būtų galima ilgai plakti liežuviu. Arba cituoti keliautojo Antano Poškos žodžius „kelionėje niekas nemoko, bet išmokstama daug“, kurių išminties ir lakoniškumo derinys pribloškia taiklumu.Galbūt, jei Dievas eksperimento tvarka man yra numatęs dar bent keletą dešimtmečių, juos nugyvenęs ką nors sugebėčiau suregzti. Kol kas tik žinau, kad nuovargio, adrenalino, kitos dienos laukimo, netikėtų situacijų ir dar dešimčių keisčiausių ingredientų kokteilis veikia užtikrintai gerai. Ir tai džiugina. * Pasak samurajų išminties, teisingiausi sprendimai priimami per pirmuosius septynis įkvėpimus, tačiau japonų kariams, matyt, niekada neteko vairuoti Indijoje. * Kažkodėl beveik visur Azijoje atvykėlius maitinti vietinės virtuvės patiekalais, atrodo, yra blogo tono ženklas. Bent jau per pirmą susitikimą. Tad, jei tik įmanoma, visuomet sulaukiam pasiūlymo užsisakyti picos arba sumuštinių. Matyt, ir šiaip daugelis atvykėlių renkasi būtent tokį maistą, ne tiek bijodami dėl savo skrandžio, kiek paveikti kelionių organizatorių raginimų. Pastarieji šitaip stengiasi neužsikrauti naštos – per visus galus skysčius leidžiančio ir su dievais kalbančio turisto. * Pirmą kartą keliavome šviesoje. Per tą Indijos dalį, kuri negarsėja kaži kokiomis grožybėmis. Daug dulkių, lūšnų. Ir, be abejo, žmonių, iš kurių ypač išsiskyrė gražiomis ryškiaspalvėmis, švariomis ir tvarkingomis uniformomis į mokyklas keliaujantys vaikai. Tokie drabužiai buvo lyg iššūkis dulkėms ir nešvarai aplinkui. Dar kartą įsitikini, kad visur – net neturtinguose Azijos kaimuose ar vidury skurdžios Afrikos, išradingos šeimos moterys įsigudrina padaryti taip, kad išeigai skirti apdarai atrodytų lyg ką tik iš parduotuvės. Gal ir ne houte couture, užtat visuomet švarūs ir išlyginti. Dažnai lygintuvais, įkaitintais žarijomis iš ugniakuro. Frazė „tegu kaimynai negalvoja, kad mes kokie skurdžiai“ – viena varomųjų jėgų net ir alkaname šudrų gyvenime. * Vietos gyventojai nepratę, kad važiuojantys pro šalį atvykėliai čia sustotų. Juo labiau jiems netikėta mūsų užgaida – reikmenų valgiui gaminti paieškos. Dėl visa ko pasitikslina, bet po to jau šypsodamiesi entuziastingai imasi tvarkyti reikalus. Tai reiškia papildomą chaosą. Ne veltui kažkas indus yra praminęs Azijos italais. Kaip kitaip juos pavadinsi, kai vieno puodo po kaimą ieško trisdešimt žmonių ir dar tiek pat – viryklės. Paieškų ir arbatos atsigėrimo procedūra pritraukė visus arčiau buvusius ir bent kiek paeiti galėjusius indus. Susidarė sakytum dvi skirtingomis kryptimis marširuojančios priešrinkiminės agitacinės demonstracijos, kurių keliamas triukšmas pasiekdavo piką joms prasilenkiant.