Tikėtina, kad jus gaubia daug storesnė „tylos uždanga“, nei galite pagalvoti. 

„Tylos uždanga“ perduodama iš kartos į kartą ir neleidžia mums susitaikyti, išgyti, būti atstatytiems. Tai vyksta ne tik asmeniniame gyvenime, šeimose, bažnyčiose ir bendruomenėse, bet ir miestuose bei tautose.  

Daugumą šeimų Vokietijoje, joms pačioms nepastebint, gaubia „tylos uždanga“. Tai yra karo kartos vaikai ir anūkai, dar ir šiandien kamuojami vidinės kaltės, trauminių patirčių, išvarymo ar bėgimo išgyvenimų. Skiriamasis jų bruožas yra tylėjimas. Daugelis keliauja per nesibaigiančias vidines dykumas nematydami pokyčių. 

Ar mus vis dar yra persmelkęs karo kartos tylėjimas, kai nenorima liesti Holokausto temos? Daug krikščionių Vokietijoje trokšta pagaliau užversti nacionalizmo lapą, kad šis nebebūtų dėmesio centre. Deja, realybė yra kitokia. 

Ar mes, patys to nepastebėdami, ir vėl netapome „tyliąja dauguma“, kuri nebesipriešina laikmečio dvasiai? Kaip galėtume pasiekti, kad mūsų miestuose bei šalyse įvyktų dvasinis proveržis ir gilus pokytis?

Jobst Bittner remiasi savo gyvenimo patirtimi Tiubingene – universitetų mieste, tuometiniame nacionalizmo ideologiniame centre, iš kurio kilo egzekutoriai ir masiniai žudikai. Vadovaudamasis bibliniu-teologiniu, Bažnyčios istorijos ir psichologiniu aspektu, autorius atskleidžia, kas yra „tylos uždanga“ ir kaip galime ją perplėšti.