Davidas Fosteris Wallace’as – amerikiečių prozos legenda, vienas svarbiausių savo kartos jav autorių, o Užmarštis (2004) – aštuonių jo apsakymų rinkinys bei puiki įžanga į unikalią Wallace’o kūrybą.

Apsakyme „Dvasia nėra žaizdras“ per klasėje užsisvajojusio vaiko mintis skleidžiasi beviltiškas tėvo liūdesys, o tuo pat metu jo mokytojas patiria viešą ir siaubingą psichologinę krizę. „Kančios kanale“ tyrinėjamos meno ir sensacingumo peripetijos, kuriose nardo glamūrinio žurnalo redaktoriai, pasaulinės tragedijos išvakarėse rašantys straipsnį apie anatomiškai neįmanomas, tačiau vieno žmogaus kūno gaminamas skulptūras. „Užmarštis“ nagrinėja blėstančios meilės skausmą iš vyro, įsitikinusio, jog jo žmona haliucinuoja jo knarkimą, perspektyvos, o „Sename gerame neone“ regime klaikiai realistišką  šiuolaikinio vyro, įsipainiojusio į filosofinį galvosūkį, ar gali žmogus turėti autentišką būtį, portretą.

Stilistiškai įmantrūs, avangardiški, išradingi, šie apsakymai kuria pasaulius-labirintus, kuriuose gryniausias, nuogiausias žmogiškumas ir empatija susiduria su absurdiškomis situacijomis ir juoduoju humoru. Wallace’as, tituluojamas „šiuolaikinės sąmonės etnografu“, chirurginio tikslumo įžvalgomis ir lėtu, realistišku sąmonės srautu narsto unikalias dabarties atplaišas, čia pat bandydamas užgriebti universalias, „didžiąsias“ psichologines, emocines ir socialines problemas: žlungančius gyvenimus, nepasiekiamą artumą, žmonių savinaiką ir išgyvenimą. Užmarštis – apsakymų rinkinys, kupinas nepagražintos, kartais – paprastos, kitąkart – stačiai komiškos ar kaip tik liūdnai tragiškos šiuolaikinės tikrovės.