Aštuonmetis Amerigas dienas leidžia Neapolio gatvelėse ir šiukšlynuose ieškodamas skudurų. Mama iš jų siuva drabužius ir parduoda turguje. Amerigas nelanko mokyklos, o didžiausia jo svajonė – nauji, tik jam vienam priklausantys batai. Svajonė tampa tikrove, kai Italijos valdžia pasiūlo didžiausius nepriteklius kenčiančioms šeimoms iš skurstančių šalies pietų laikinai išsiųsti savo vaikus į turtingesnę šiaurinę dalį. Daugybė šeimų pasinaudojo šia galimybe ir 1946 metų rudenį ilgi traukinių ešelonai pajudėjo į šiaurę.

Kelionės metu Amerigą, kaip ir tūkstančius kitų vaikų, kamuoja nerimas ir artimųjų ilgesys. Jis nežino, kas jo laukia, ir baiminasi, kad nebegrįš namo, tačiau pažintis su nauja šeima išvaiko baimes. Pirmą kartą gyvenime Amerigas nejaučia alkio, yra šiltai apsirengęs, avi naujus batus ir vėl lanko mokyklą. Pirmą kartą gyvenime jis yra mylimas, vertinamas ir – laimingas. Atėjus laikui grįžti Amerigo širdis plyšta iš skausmo, bet kito kelio nėra. Vis dėlto Amerigas nenori pasiduoti ir dėl savo svajonės ryžtasi didžiausiai įmanomai aukai.

Violos Ardone kūrinyje vieno berniuko akimis matome pokario Italiją su jos žmonių rūpesčiais ir džiaugsmais. Jautriai ir nuoširdžiai vaizduojamoje istorijoje susipina meilė ir neapykanta, atskleidžiamas nuosekliai bręstantis pasiryžimas bet kokia kaina siekti laimės.

2019 metais parašyta knyga sulaukė didelio pasisekimo Italijoje ir buvo išversta į 29 kalbas.