Apie keliones, klajines ir jų sukeltas emocijas. Žavi didelė meilė paprastam keliavimui. Tačiauasmeniškai man iki galo knyga neprigijo

Gintarė Adomaitytė. Vandenės užrašai. Būna taip su knygomis - nusiperki tikrai norėdamas perskaityti, o paskui ji kažkur nuklysta per lentynas, ir prabėga nemažai laiko, kol atsiverti. Nesuprantu, kaip tai galėjo nutikti su Gintare Adomaityte, kurios, būsiu atviras, esu gerbėjas. Man jos eseistika - bene mieliausia (na, gal po a.a. G. Beresnevičiaus). Ir "Šokis ant stalo" - pirmoji eseistikos rinktinė - buvo perskaityta kelis kartus, ir vėl skaityčiau. O "Vandenės užrašai" - tai irgi kažkas panašaus, tik viskas ten kaip nors, kur nors susiję su vandeniu. O, kaip kai kas žinote, "Maumas be vandens - maumas be ateities"... Ir dar taip netikėta - pavyzdžiui, skaitai impresiją apie Palūšę, o taip visai netyčia tik pats dieną prieš iš ten parsibeldei. Gintarė Adomaitytė moka pajusti nuotaiką ir sustabdyti laiką - taip, kad kadrą būtų galima apžiūrėti iš visų pusių. Ir viename esė to laiko gali būti daug - kartais tikrai apima ar akvarelės (kaip sako pati autorė), ar fotografijos žvalgymo pojūtis. Moka smigtelėti taiklų apibendrinimą, moka užkabinti per kokį nors asmeniškumą. Rašo taip, kaip gyvena. Ir man tai labai gražu. Todėl per pora vakarų, prieš miegą, "Vandenės užrašai" (nors knygelė - plonutė) susipylė labai maloniai. Kaip gaila, kad šitą žanrą ji lyg ir dabar pametusi...

Kokie atsiliepimai apie šią knygą? Gal kas skaitėt? :)