„Kieta, tyra ir kupina meilės knyga apie kūną, protą ir sielą moters, kuriai pavyko prasibrauti pro gyvenimo betoną, dumblą ir mėšlą, kad prisikeltų.“ 

Rebecca Brown, amerikiečių rašytoja

Skaityti Lidiją Yuknavitch – tai jausti, kaip žodžiai duria, bado, pjauna. Ji rašo apie architektą tėvą, smurtaujantį prieš dukras ir žmoną, apie geriančią motiną, apie alinančias plaukimo treniruotes ir žlungančias viltis pelnyti olimpinį auksą, apie paauglišką maištą, kūrybą, svaiginimąsi ir valkatavimą, apie meilužius, meilužes ir lėtą žaizdų randėjimą. Apie išsigelbėjimą, kurį suteikia meilė, lyg vanduo nugludinanti aštrius patyrimus.  

„Vandens chronologija“ – tai triumfuojančiai atviras žvilgsnis į gyvenimą moters, gebančios sukurti save iš nuolaužų. Gyvu, pulsuojančiu romanu jį paverčia drąsi stilistika, suardyta struktūra ir plastiškas nardymas tarp gyvenimo įvykių. 

Lidia Yuknavitch (gim. 1963) – Oregone (JAV) gyvenanti lietuvių kilmės rašytoja, kurios proseneliai Juknevičiai emigravo į Jungtines Valstijas. Ji dažnai mini močiutę, pasakojusią legendas apie Eglę žalčių karalienę ir vandenų deivę Laumę. Dėl išskirtinės kūrinių stilistikos rašytoja vadinama kalbos bandite. Autobiografinis romanas „Vandens chronologija“ yra garsiausias autorės kūrinys. Oregono universitete L. Yuknavitch įgijo literatūros daktaro laipsnį, veda kūrybinio rašymo dirbtuves. Yra puiki plaukikė. 

„Vėjas į veidą delnai dega skauda kelius minu atgal greitis ir greitisgreitisgreitisgreitis sulaikau kvėpavimą oda dilgčioja kaip tada aukštai medžiuose šiurpūs vorai ropoja mano oda kaip tada aukštai prie Didžiojo kanjono mano galva per karšta suksuksuksuksuk aš suku aš stabdau aš nejaučiu pėdų aš nejaučiu kojų aš nejaučiu rankų aš nejaučiu delnų galvos širdies tėvo balsas rėkia gera mergaitė tėvas bėga nuo kalno tėvas kuris tai padarė kuris mane pastūmė mano akys merkiasi mano galūnės atsipalaiduoja aš pasileidžiu aš paleidžiu tokia mieguista tokia lengva kažkas skrieja skrieja greitis akys užmerktos smarkus smūgis trenksmas niekas.“ 

„Visi mano gyvenimo įvykiai nardo vieni tarp kitų. Be chronologijos. Kaip sapnuose. Taigi kai galvoju apie buvusius santykius arba apie važiavimą dviračiu, arba apie meilę literatūrai ir menui, arba apie tai, kaip pirmą kartą paragavau alkoholio, arba kaip dievinau savo seserį, arba apie tą dieną, kai tėvas pirmą kartą mane palietė, – tarp šių prisiminimų nėra jokio linijinio ryšio. “

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.