XVI a. pabaiga, Nakebiolės dvaras Danijoje. Į ketvirtą dešimtį įžengusi Kristenzė Krukovė, gyvenanti dvare kartu su kitais kilmingaisiais, yra iki šiol netekėjusi ir atsiskyrėliška. Vienai dvariškei vis patiriant nesėkmingus gimdymus, Kristenzė apkaltinama raganavimu ir turi sprukti iš Pietų Fiuno į šiaurę. Prieglobstį atranda Olborge – gražiosios Maren Knepis pakviesta prisijungia prie grupelės moterų, kartu dirbančių ir sergstinčių viena kitą. Tačiau Kristenzę pasivijęs raganystės gandas meta šešėlį ant visos grupelės, esą šios moterys, ėmusios tarnauti velniui, sėja aplink blogį ir chaosą. 

Visus šiuos įvykius pasakoja Kristenzės nulipdyta vaško lėlė – kito negandai prišaukti sumeistrautas kūrinėlis. Gebanti išgirsti ir matyti visa aplink, ji leidžia ir mums pažvelgti į siaubingą raganų medžioklę ir per amžius išliekantį žmonių gūdumą. 

„Vaško lėlė“ – šiurpus, įstabus danų rašytojos Olgos Ravn romanas, dokumentinė fikcija, prikelianti tikras istorines asmenybes ir įvykius. Įmantria poetine proza parašytus naratyvinius fragmentus autorė supina su maginiais ritualais, užkalbėjimais, burtais, taip pat iškapstytais archyvuose. Tai daugialypis trapios moterų bendruomenės portretas, su didele atida atskleidžiantis autentišką laikmečio dvasią, kraupius raganų medžioklės procesus, bet sykiu ir keistą, maginę kasdienybę, neišdildomą gamtos svarbą jai, senovišką pasaulėžiūrą, dar nepaliestą visagalio racionalumo