Tai - pirmoji mano skaityta šios autorės knyga. Džiaugiuosi, kad ji nenuvylė. Manau, kad ši paaugliams skirta knyga tinka ir suaugusiems. Skaitydami galime iš arčiau pažvelgti į paauglių pasaulį. Pamatyti jame slypinčias paauglių problemas, atsiskleidžiančius gana intravertiškus charakterius, skirtingas individualybes.

Jaunimo, paauglių tematika rašanti I. Ežerinytė ir šįkart nenuvylė. Kaip ir "Sutikti Eidą" man labai patiko :)

2,5, bet labiau 2,nei 3

Kiekvienai knygai ateina savas laikas. Ilona, atėjo eilė ir tavajam „Verksnių klubui“. Liūdesys. Daugeliui pažįstama ir išgyventa būsena. Knygoje ji yra artima pakeleivė kiekvienam herojui, kiekvienas su ja mokosi gyventi savaip – ar tai stereotipais apipintas „pumpotaukšlis“, ar tai tylioji, ar tai maištingoji, ar tai visai kitokio tikėjimo, ar tai Lina – privalėjusi suaugti anksčiau laiko ir esanti atsakinga už tai, kad pati Yra. Bene svarbiausia šioje knygoje buvo ne ieškoti savęs viename ar kitame istorijos dalyvyje, tačiau dar kartą sau užtvirtinti, kad liūdesys yra gerai. Liūdėti yra gerai. Šioje būsenoje man gimsta pačios genialiausios mintys, darbai. Kūryba liejasi, o tuomet supranti, kad labai sėkmingai esi išbridęs į šviesą. Bet, ar tinkamas būtų žodis „išbridęs“? Tai ne smegduobė, tai tamsūs ir tiršti Amazonės miškai, kuriuos įveikęs pasitinki saulėtekį. Knygos veikėjai atsakingai nagrinėja, tyrinėja, domisi, kuria, talžo, gniuždo, šypsosi, verkia, rėkia, trypia, jaučia ir atjaučia. Jie yra pačios geriausios savo pačių versijos būtent tą dieną. Ir kiekvieną dieną. Stiprybės jiems, nes tikiu, kad kiekvienas iš jų yra unikalus ir tikras, sutinkamas kasdien. Būtų ne vieta ir ne laikas pasakoti apie tai, kaip mes susipažinome su knygos autore Ilona. Paminėsiu tik jungiamąją grandį, dėl kurios mes susitikę akis į akį pasisveikiname. Ši persona kiekvieną kartą mane atrasdavo naujai, ir, nemeluosiu sakydamas, man tai patikdavo. Pro langą Lietuvos vaizdai ir peizažai, o tu klausai mano pasakojimo apie tai, koks aš buvau, esu ir kaip aš jaučiuosi. Tiek metų, o tu, Inga, atrodo, žinai kiek daugiau nei didžioji mano aplinkos dalis. Ir nuo tos akimirkos, kai pasakiau tau, „kad liūdesys yra mano mėgstamiausia būsena“, kaip daktaras išrašei man receptą „Verksnių klubui“. Aš nebijau paauglių literatūros – kartais tai yra tiesus kelias pasikartoti esminius dalykus, nei mėginti narpliotis ir kapstytis „dideliems“ skirtoje literatūroje. Tokia literatūra yra mano atostogos. Rekomenduoju ne tik „beveik suaugusiems“, bet ir suaugusiems. Tiesi ir galimai karti piliulė link supratimo, koks tas Jūsų jaunuolis. Ir kaip sakiau, kiekvienai knygai ateina savas laikas. Knyga pati ateina pas tave, kai tau jos labiausiai reikia. Veikėjai Linai pasisekė, tėtis greitai sugrįš. Mano mama irgi grįš. Ji jau sanatorijoje. Mano mama yra Linos tėtis. Leidykla Dominicus Lituanus. Ačiū, ir šaunuoliai!

nzn kaip knyga tiesiog rasau komentara :D

Labai įdomi knyga, tiek paaugliams, tiek suaugusiems - padės pažinti save ir kitą.