Nebandysiu apsimesti, kad Henrio Millerio „Vėžio atogrąžą“ perskaičiau ką tik. Pirmąkart į rankas ją paėmiau prieš 15 metų. Buvau pirmakursė. Skaičiau mažame kambarėlyje Šeškinėje ir nevalingai dairiausi, ar manęs niekas nestebi – tokia nepadori ir iššaukianti man atrodė knyga. „Vėžio atogrąžą“ šįmet išleido naujai. Ryškesnis viršelis, malonesnis popierius, o romanas – tas pats, tik skaitau jį jau kitaip. Man 34 metai ir vaginų aprašymai nebešokiruoja.

Žinau, kad Millerio, kaip ir Bukowskio, daug kas nemėgsta dėl knygose vaizduojamų šlykštybių. Atviros sekso scenos, genitalijos, vėmalai ir myžalai. Nustokime piktintis. Nėra jų knygos apie vėmalus ir myžalus. Taip vertinti Millerio ar Bukowski kūrybą yra tas pats, kas žiūrėti į Mikelandželo paveikslą „Adomo sutvėrimas“ ir baisėtis, kad ten nutapyti žmonės – nuogi. Tiesiog ne tame esmė.

Pamoką baigiau. Apie ką knyga? Tai pusiau autobiografinis pasakojimas apie trečiojo dešimtmečio Paryžiaus bohemą. Rašytojas, Amerikoje palikęs žmoną ir karjerą neria į prancūziškus malonumus. Išbando viską, įskaitant prostitutes. Šitoje vietoje davatkos ir puola žegnotis. Seksualinius santykius Milleris parodo atviriau nei pornografiniame filme. Smulkiai aprašinėja sugulovių lytinius organus, savo erekciją, ištisus puslapius pripildo gašliais potyriais. 1934 m. pasirodžiusį romaną iškart uždraudė JAV ir tik 1964 m. atdraudė atgal.

Veiksmas vyksta Paryžiuje, kur romantikos ne tiek ir daug. Milleris nerašė apie tango ir kruasanus.Jis rašė apie purviną visuomenę, kūną priverstas pardavinėti moteris, alkį ir ties užpakaliu išdilusias kelnes.

„Vėžio atogrąža“ – tai ironiškas žvilgsnis į to meto kultūrinį gyvenimą. Milleris juokiasi iš snobų ir paties savęs, iš vartotojiškos Amerikos ir neva dvasingos Europos. Pirmajame puslapyje deklaruoja: „Tai nėra knyga įprastine to žodžio prasme. Ne, tai užsitęsęs įžeidinėjimas, spjūvis Menui į veidą, spyris į subinę Dievui, Žmogui, Likimui, Laikui, Meilei, Grožiui... kam tik norit.“

Millerio pilvas tuščias, bet galva pilna minčių, kurias jis dėsto gyvai ir su aistra – lyg tris bokalus išlenkęs draugas. Kaip jau turbūt pagavot, knyga nėra nei apie vėžius, nei apie atogrąžų kraštus. Milleris kaip chirurgas rakinėja dvasinius auglius.

Nuo „Vėžio atogrąžos“ pasirodymo praėjo beveik šimtmetis. Romanas vis dar aptarinėjamas, vis dar ginčijamasi, ar čia šedevras, ar pornografija. Tai yra drąsi knyga, skirta drąsiam skaitytojui, kuris pakankamai akylas, kad pastebėtų už gašlumo tvoros žydintį grožį.