Aldonos Elenos Puišytės talentas kaip ir ankstesnėse, taip ir naujausioje poezijos knygoje atsiskleidžia visu savo universalumu: gebėjimu tobulai valdyti klasikinio eiliavimo (aštuoneiliai) formas ir išsireikšti laisvo mąstymo formomis (antifonos, rapsodijos). Visų pirma tai aukšto stiliaus sakralinės ir tautinės savivokos poezija, meditatyvinėmis prasmėmis susisiejanti su V. Mykolaičio-Putino, J. Baltrušaičio poezija. Ant aukščiausio profesionalumo laiptelio užkopusi autorė, siekdama žodžio skambumo ir originalumo, yra be galo atidi fonetinei eilėraščio sąrangai, jo tobulai simetrijai ir grožiui, kai viskas yra paprasta, bet neįprasta, kryptinga ir netikėta… Kai verbalinės kalbos ir sakralinės muzikos intonacijos dera laisvos formos eilėraštyje.