JUOZO BALTUŠIO DIENORAŠČIAI, II TOMAS

Juozas Baltušis (1909–1991) – žymus Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas. Keliolikos knygų autorius, iš kurių bene svarbiausios – „Sakmė apie Juzą“ (1979), „Parduotos vasaros“ (1957–1969), „Tėvų ir brolių takais“ (1967), „Su kuo valgyta druska“ (1973–1976) ir kt.

J. Baltušio literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai. Netgi pasauliniu lygmeniu pripažinto romano „Sakmė apie Juzą“ reikšmė Lietuvoje dažnai ištirpsta aptariant rašytojo politines preferencijas ir laikyseną sovietiniais laikais, ypač Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat 1990-ųjų pabaigos (mirė 1991 m. vasarį) rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Šie užrašai padeda ne tik rekonstruoti paties kūrėjo ambicijas, tekstų genezę, bet ir atskleidžia unikalią žmogaus santykių dramą.

Antrasis dienoraščių tomas apima 1976–1983 m. Sklaidant J. Baltušio kasdienybės užrašų lapus, atsiveria ne tik jo asmeninio gyvenimo kaleidoskopas ar individualios veiklos literatūros ir kultūros lauke pastangos: rašytojo dienoraščius galima ir verta skaityti kaip plačią kultūros, literatūros įvykių panoramą Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Kūrėjų portretai, partinės nomenklatūros veikėjų štrichai, jų apibūdinimai, surašyti per J. Baltušio regėjimo prizmę, sudaro labai įdomią paveikslų galeriją. Plačiausia prasme J. Baltušio dienoraščius galima matyti ir kaip įvairialypį visos sovietinės epochos veidrodį.

„Nuolat susimąstau, kur iš tikrųjų šuo užkastas. Labai galimas daiktas, jog kalčiausia yra toji aplinkybė, kad visi mes gyvename dvigubą gyvenimą: matome tikrovėje vis didėjančius sunkumus, šitai aptariame artimų draugų būrelyje, tarp žmonių, kuriais pasitikime, o iš tribūnų, iš laikraščių, radijo ir televizijos kartojame lyg papūgos, kad viskas gerai, gyvenimas nepalyginamai pagerėjo ir toliau gerėja, valio, valio, valio! Pati gamta keršija mums visiems už tai. Negali nekeršyti“, – Juozas Baltušis, 1982 12 31.