„Vilniaus džiazas“ – trečiasis Ričardo Gavelio romanas. Vienas pagrindinių veikėjų fizikas Tomas Kelertas, anot kritikų, – galbūt autobiografiškiausias autoriaus bičiulis. Ši knyga – tai originalus ir keliaplanis „didžiųjų laikmečio (sovietmečio) ženklų tyrimas“, lietuviškasis hipiško ir revoliucingo aštuntojo XX a. dešimtmečio variantas ir gyvybingo, linksmai nostalgiško, bet ne graudaus atsisveikinimo su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais tekstas. Gavelio kūrybinėje biografijoje „Vilniaus džiazas“ išsiskiria savo linksmumu ir gyvybingumu – tuo darniai subalansuotu ūpu, kuriame greta liūdesio ir nevilties analogišką krūvį neša gyvenimo džiaugsmas, žaismė, nesąmonės, neretai ir juokas. Čia pateikiama viena stipriausių Gavelio pamokų: norint išbūti ir išlaikyti autentišką sąmonės struktūrą, sveiką protą ir deramą distanciją bet kurioje politinėje santvarkoje, reikia susikurti lygiagretų pasaulį, turėti erdvę, kurioje būtų galima pailsėti ir pasislėpti nuo visų privalomųjų taisyklių bei primetamų subordinacijų ir iš kurios linksmai ir su ironija būtų galima perskaityti visus labai rimtus valdžios transliuojamus pareiškimus.