Vilniaus istorijos trečiajame tome aptariama miesto raida 1915–1990 metais. Šiuo tarpsniu net dešimt kartų mainėsi politiniai režimai ir valdžios, kito Vilniaus statusas: provincijos vaivadijos miestas išaugo ir tapo respublikos sostine – politiniu Lietuvos centru. Ankstesnė akademinė Vilniaus istorija buvo publikuota 1972 metais, todėl, suprantama, daugelis dalykų nebuvo aptarti tiek dėl buvusios sistemos ideologizuoto požiūrio, tiek ir dėl chronologinio veiksnio. Šio leidinio istorinis pasakojimas paremtas naujais tyrimais, atliktais rengiant tomą. Ši autorių kolektyvo parengta sintezė yra bandymas pažvelgti į Vilnių kaip į savarankišką istorijos objektą. Miesto raidą veikė tiek išorės politiniai, geopolitiniai veiksniai, modernizacijos tendencijos, tiek ir globalios ekonominės įtakos, socialinė dinamika, įvairios epidemijos bei kitokios aplinkybės. Tačiau, kad ir koks reikšmingas šių išorinių jėgų poveikis, autoriai į miestą pažvelgė kaip į sociumą, turintį vidinę savo raidos logiką, pagrįstą praėjusių šimtmečių paveldu, mentalinėmis reikšmėmis, kurias gaivino ir perkūrė vis naujos vilniečių kartos. Todėl knygos dėmesio centre ir yra išorinės aplinkos ir miesto bendruomenių formuota miesto tapatybė, o gyvenimo kasdienybei, miestiečių gyvenamai aplinkai skiriama nemažai dėmesio. Negana to, tai vienas pirmųjų mėginimų nušviesti ir pirmiausia Lietuvos skaitytojui papasakoti Vilniaus istoriją „permainingojo“ XX amžiaus laikotarpiu.