Nedažnai atsiranda knygų, kurios sudrumsčia nusistovėjusias tiesas, papasakodamos jau pažįstamą istoriją labai nepažįstamu balsu. „Vilnius: klajūnų miestas“, parašyta Laimono Briedžio, yra kaip tik tokia knyga. Ji atskleidžia Vilniaus istoriją žvelgdama svetimųjų akimis. Autorius meistriškai laviruoja gyvoje miesto istorijoje nuo pat jo legendinės pradžios – Didžiojo kunigaikščio Gedimino sapno, iki šiuolaikinių problemų – gyventojų migracijos, tačiau nesirenka tradicinių istorijos tyrinėjimo būdų. L. Briedžio knygoje Vilniaus istoriją pasakoja klajūnai – keliautojai, kurie užklydo į miestą savo gyvenimo kelionių metu. Panaudodamas kitataučių balsus, Briedis iškelia Vilnių iš tradicinio nacionalinės istorijos konteksto ir perneša prie Europos širdies. Šis netikėtas požiūris atskleidžia dar neregėtus miesto veidus, ir išplaukia revoliucinga Europos istorijos ir atminties interpretacija: Vilnius yra slenkstis, vieta, galinti padalyti ar suvienyti žemyną.

Tomas Venclova, lietuvių ir amerikiečių poetas, kartą pasakė, kad nėra vieno Vilniaus, nes miestas pasakoja daugybę nacionalinių istorijų: yra lenkiškasis Wilno su savo nepaprastu literatūriniu ir dvasiniu palikimu; žydiškasis Vilne – autentiška išnykusios Jidiš karalystės sostinė; rusiškasis Vilno, pasižymintis provincialiu praėjusio imperatoriškojo amžiaus kosmopolitizmu; vokiškasis Wilna, paženklintas karų ir okupacijų; prancūziškasis Napoleono gėdos Vilna; baltarusiškasis, tylaus nacionalinio pabudimo Vil'na ir lietuviškasis Vilnius, apvainikuotas senovinėmis legendomis ir šiuolaikinėmis politinėmis ambicijomis. L. Briedžio knyga šiltai apglėbia visas šias istorijos gijas ir atskleidžia Vilnių kaip maištingą miestą, kaip spragą Europos žemėlapyje, vietą, apibrėžtą prieštaringų faktų ir vingiuotų siužeto linijų. Geografas ir istorikas vaizduoja Vilnių kaip minų lauką, pilną paslėptų skeletų ir įtampos. Pasakotojas vaizduoja Vilnių kaip arkadinę pievą, kurioje gausu veikėjų ir siužetų. Tiek faktai, tiek ir vaizduotė yra nepakeičiami užbaigiant šį paveikslą ir čia jis pateikiamas su pasakotojo tikslumu ir įmantriu miesto tyrinėjimu. O rezultatas – istorinis nuotykis su romano dvasia.

Siužetas skleidžiasi per eklektiškus klajūnus, kurie Vilniuje atsiduria krizių, neramumų ar didelių ambicijų momentais. Keliautojų sąrašas atskleidžia šios istorijos užmojus: jis apima žinomus meno milžinus (tokius kaip Dostojevskis, Ostrovskis, Tolstojus, Doblinas, Brockis ir Babrovskis), politines ir kultūrines ikonas (vokiečių diplomatas Herberšteinas, natūralistas Forsteris, generolas Ludendorfas ir imperatoriai Napoleonas, Aleksandras) ir nepaprastai įdomias, Europos pamirštas personas, kurios žymi ištisas kartas nuo keturioliktojo amžiaus.

Gaila, bet tiesa yra ta, jog septynis šimtus metų dažniausiai karai pritraukdavo pasaulį į Vilnių. Dėl šios priežasties pašaliečių išgyvenimai, pašaliečių tiek literatūrine, tiek ir metaforine prasme, seniai mirusių kareivių, kurių traumos įrašytos į miesto istoriją, ir dabartinių keliautojų, kurie atvyksta į Vilnių ieškodami savo lietuviško palikimo fragmentų, yra įdomiausi. Vilnius jiems kaip scena, kur geopolitinio Europos performavimo fone, nacionalinio vietos gyvenimo skilime ir šiuolaikinių ideologijų frikcijose jie gali įvardyti savo problemas, siekius, dilemas ir troškimus. Dienoraščiai, korespondencija, užrašai, ataskaitos ir pasisakymai atskleidžia emocinį Vilniaus paveikslą ir atskleidžia, kaip Europa buvo padalyta ir vėl susijungė.

Akivaizdu, naudoti asmenų pasisakymus, norint prikelti istoriją naujam gyvenimui, – nieko naujo, bet šioje knygoje naudojama kai kas labai unikalaus ir labai būdingo Vilniaus istorijai. Vilnius buvo radikalių ir nuoseklių pokyčių miestas, tai aiškėja iš daugybės čia apsilankiusių žmonių pasakojimų. Sienos, kalbos, religijos, tolerancija ir netolerancija, tautybės, vardai, sąjungininkai, mitai, etninė sudėtis – visi šie dalykai maišosi, lyg malami mėsmalėje. Galiausiai paaiškėja: šis senovinės architektūros ir nuostabaus grožio miestas taip dažnai skyrė, transformavo ir retkarčiais netgi sunaikindavo savo gyventojus ir jų prisiminimus, kad niekas nėra vietinis. Vilniaus miesto klajūnai parodo, kad Vilniui svetimi yra visi, netgi čia gyvenantieji. L. Briedis baigia savo kelionę poeto J. Bobrovskio žodžiais: „Būkite pasveikinti klajūnai! Tu būsi klajūnas. Greitai.“