Nedažnai atsiranda knygų, kurios sudrumsčia nusistovėjusias tiesas, papasakodamos jau pažįstamą istoriją labai nepažįstamu balsu. „Vilnius: klajūnų miestas“, parašyta Laimono Briedžio, yra kaip tik tokia knyga. Ji atskleidžia Vilniaus istoriją žvelgdama svetimųjų akimis. Autorius meistriškai laviruoja gyvoje miesto istorijoje nuo pat jo legendinės pradžios – Didžiojo kunigaikščio Gedimino sapno, iki šiuolaikinių problemų – gyventojų migracijos, tačiau nesirenka tradicinių istorijos tyrinėjimo būdų. L. Briedžio knygoje Vilniaus istoriją pasakoja klajūnai – keliautojai, kurie užklydo į miestą savo gyvenimo kelionių metu. Panaudodamas kitataučių balsus, Briedis iškelia Vilnių iš tradicinio nacionalinės istorijos konteksto ir perneša prie Europos širdies. Šis netikėtas požiūris atskleidžia dar neregėtus miesto veidus, ir išplaukia revoliucinga Europos istorijos ir atminties interpretacija: Vilnius yra slenkstis, vieta, galinti padalyti ar suvienyti žemyną.