Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954) mūsų kultūrinėje sąmonėje yra įsitvirtinęs kaip lietuvių literatūros klasikas, iškilių ir tautiškai reikšmingų kūrinių autorius. Mažiau žinoma ir tik fragmentiškai tyrinėta jo politinė veikla. Šioje monografijoje chronologiškai nuosekliai, nevengiant gana kategoriškų, tačiau archyvų dokumentais, amžininkų atsiminimais ir laiškais pagrįstų vertinimų, atskleidžiamas komplikuotas, įnoringas, emociškai gyvas V. Krėvės-Mickevičiaus – politiko paveikslas. Autorius įtikinamai parodo, kad garsusis mūsų rašytojas, taip ir neišsiugdęs tvirtų ideologinių nuostatų, nuolat blaškėsi, įtraukiamas skirtingiausių politinių srovių. Visa tai baigėsi skausmingu iliuzijų žlugimu ir vidine politiko drama tapus marionetinės Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru 1940 metais. Vadovu vyriausybės, kuri griovė pačius Lietuvos nepriklausomybės pamatus, „legalizavo“ sovietų okupaciją ir aneksiją. Anot autoriaus, V. Krėvė-Mickevičius – viena iš kontraversiškiausių ir turbūt tragiškiausių politinių asmenybių, susilaukusi itin prieštaringų vertinimų: vieniems jis – sovietų kolaborantas, antriems – patriotas, aukojęsis Lietuvai, tretiems – savo paties kairuoliškų iliuzijų, politinio naivumo, be galo sudėtingų istorinių ir politinių aplinkybių auka, ketvirtiems – didis lietuvių rašytojas, kurio politinės ambicijos žlugo.