Populiarioji Elena Ferrante atvėrė itališkos literatūros lobių skrynią. Žmonės perskaitė „Nuostabiąją draugę“ ir nori dar Italijos. Štai, prašom, susipažinkite su Natalia Ginzburg.

Ginzburg (1916–1991) – italų literatūros klasikė, o „Visi mūsų vakar“ – dar tik pirmoji lietuviškai išleista jos knyga. Vertėja – Inga Tuliševskaitė, ta pati, kuri išvertė turbūt visą Umberto Eco. Tiesa, ne tik lietuviai ilgai nekreipė dėmesio į Ginzburg. Paskaitinėjau „The New Yorker“ ir „The Guardian“. Ten ji irgi pristatoma kaip iš naujo atrandama autorė.

„Visi mūsų vakar“ prasideda Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Toje pačioje miestelio gatvėje gyvena dvi šeimos. Vienai priklauso klestintis muilo fabrikas, o kitos turtus seniai iššvaistė puoštis itin mėgusi senelė. Kaimynai vieni kitų nekenčia, apkalba, bet vis tiek bendrauja. Vaikai mokosi vienoje klasėje ir kartu rezga antifašistinius planus. Na, ir žinoma karštai myli. Jaunėlės Anos meilė manieringam turtuolių palikuoniui virsta didžiausia jos gyvenimo tragedija.

Herojų knygoje daug. Iš pradžių netgi pasiklydau toje tirštoje vardų sriuboje, bet greitai atsipaisčiau, kas yra kas. Ginzburg kuriami veikėjai ryškūs ir saviti – jų tiesiog neįmanoma neįsivaizduoti. Kiekvienas elgiasi tik pagal jam vienam priskirtą logiką, kiekvienas atstovauja truputį skirtingą pasaulėžiūrą, kiekvienas kažko kito trokšta. Mano mylimiausiu tapo Džiuma – jau minėtas manieringas turtuolių sūnus. Visiškas šiuolaikinis startaperis!

Romanas pirmąkart išleistas 1952 m., o jame keliamos problemos niekuo nesiskiria nuo dabartinių. Merginos pasislėpusios verkia dėl per storų kojų ir pavydi populiarioms mokyklos mergaitėms. Šeimas ardo politiniai nesutarimai. Jaunuoliai bijo būti pašaukti į karą arba kaip tik – net tirta, kaip nori kuo greičiau nusitaikyti į priešą.

Ginzburg rašė apie tai, ką pati puikiai išmanė. Jos tėvas buvo žydas. Šeima – išskirtinai intelektuali. Profesoriai, gydytojai ir verslininkai, kentėję nuo į valdžią atėjusių fašistų. Būsimos rašytojos broliai kalėjo, tėvas buvo priverstas emigruoti, o pirmąjį romaną Ginzburg pasirašė slapyvardžiu, nes Musolinio valdžia draudė žydams rašyti knygas.

Įspėju, kad „Visi mūsų vakar“ nėra greitai skaitoma knyga. Romane išvis nėra dialogų. Bet atsidūrus tame jausmų ir intrigų voratinklyje, neįmanoma jo palikti neišpainioto.