Pastaruoju metu skaičiau nemažai negrožinių knygų. Toks jausmas, kad dabar, kai neskaitantys toliau neskaito, o skaitantys ieško kažko nepažinto, susikūrė terpė knygoms, kurios anksčiau gal nebūtų radusios savo vietos. Jau jums rašiau apie „Vienišas miestas: menas būti vienam Niujorke“, rašiau ir apie „Žinau, ko gieda paukštis narve“. Dabar perskaičiau „Viskas apie meilę“.

Pirmiausia papasakosiu apie autorę, nes ji tikrai įdomi. Šiaip tik studijuodama literatūrologiją, kas buvo visai neseniai, susipažinau su žymiausiomis XX a. feministėmis ir apgraibomis pasidomėjau jų veikalais. Anksčiau šita tema nė kiek netraukė, atrodė, kad ji išsemta – ką čia dar žinoti apie feminizmą? Tada pastebėjau, kad garsios feminizmo nešėjos, kovotojos už žmogaus teises, dažniausiai esti itin drąsios ir unikalios asmenybės, pačios įveikusios aplinkos pasipriešinimą, iš tikrųjų kentėjusios ir paskui įgijusios drąsos pakentėti už kitus. Tada ir pats feminizmas pasidarė įdomus, pamačiau daugiau jo kampų.

bell hooks (šiaip Gloria Jean Watkins, o bell hooks – tai jos slapyvardis, rašomas mažosiomis raidėmis) – JAV mąstytoja ir kultūros kritikė. Deja, prieš porą metų hooks mirė, bet kai ėmiau domėtis, supratau, kad gyva ji liks dar ilgai. Daug apmąstė, daug prirašė, buvo tiesiog neįtikėtinai produktyvi. Ji – iš tų žmonių, kurie nori pasaulį po savęs palikti truputį geresnį nei rado.

Hooks užaugo afroamerikiečių šeimoje Kentukio valstijoje. Jos tėtis dirbo ūkvedžiu, o mama – kambarine turtingų baltųjų namuose. Būsima kultūros kritikė mokėsi tik juodaodžiams skirtoje mokykloje. Uch, man itin sunku įsisąmoninti, kad vos prieš penkiasdešimt metų Amerika buvo tokia klaikiai rasistinė vieta – tiesiog negaliu tuo patikėti. Bet kaip viskas buvo: hooks, užaugusi, kaip pati sako, disfunkcinėje šeimoje, ir daug metų paskyrusi mokslams, ėmė mąstyti apie žmogaus teises. Ne tik apie tai, kokios jos turėtų būti, bet ir apie tai, kodėl jų nėra. „Viskas apie meilę“ – tai meilės ir nemeilės studija. Autorė pjausto meilės sąvoką lyg tai būtų lašišos filė, ir rodo visas jos ląsteles. Įdomu!

Tiesa, reikia turėti omenyje, kad knyga pirmąsyk išleista 2000 m. Kai kurios problemos dabar jau pasirodys pakankamai apkalbėtos. Vis dėlto aktualių įžvalgų irgi netrūksta. Man itin įdomus pasirodė skyrius apie meilės ir melo sąsajas, taip pat – mintis, kad net ir tada, kai labai myli, neįmanoma išvengti skausmo ir kančių. Ir dar: kad tai, kas bloga, mes esame linkę slėpti, o tai, kas slepiama, visada pernelyg sureikšminama. Taip išeina, kad blogi dalykai sulaukia daugiau mūsų dėmesio ir pamažu ima rodytis, kad esame apsupti blogio ir vien tiktai blogio. Betgi tai netiesa. Gėrio yra daug daugiau.

Tikrai ne su viskuo, ką rašo hooks, sutiksite. Kai kurios vietos, ypač pabaiga apie angelus, man pasirodė per saldžios ir nevertos tiek aiškinimo, bet žinau: yra, kam patiks. Man rodosi, kad šitą knygą turėtų perskaityti kuo jaunesni žmonės. Jeigu būčiau ją atsivertusi prieš keliolika metų, būčiau išvengusi daug nesąmoningai padarytų klaidų.

Na, ir ką, artėja Valentino diena, o šita knyga – tikrai geresnė dovana nei tie banalūs saldainiai, nuo kurių drabužiai aplimpa kokoso drožlėmis. Patikti gali ir cinikams.