Klerė Hart-Matjas puikiai sprendžia kitų žmonių problemas. Kartu su vyru Džonu ji įkūrė prestižinį fondą, kurio tikslas – padėti reabilituotis žmonėms, patyrusiems nugaros smegenų traumas. Klerė rengia terapeutus, konsultuoja pacientus ir veda seminarus. Ji be galo užsiėmusi ir labai laiminga – savo gyvenimo nekeistų į jokį kitą. 

    Vieną naktį, siaučiant pūgai, Klerė nesėkmingai bando užkirsti kelią tragedijai. 

    Šis įvykis, iš pradžių tiesiog nedavęs jai ramybės, vėliau, regis, ima žadinti kažką, giliai tūnantį jos sieloje. Netrukus ją ima kankinti vos akimirką trunkančios nerimastingos vizijos – bauginantys vaizdiniai, kurie atrodo miglotai pažįstami, tačiau niekaip nepaaiškinami. 

    Klerė palengva ima suprasti, kad šie vaizdiniai yra jos vaikystės prisiminimai – vaikystės, kurią ji visada laikė kone tobula. Viena jos dalis trokšta pamatyti, kur šie prisiminimai nuves, tačiau kita nori bėgti nuo jų kuo toliau. Suglumusi ir išsigandusi Klerė įsitraukia į sudėtingą ir skausmingą kovą tarp praeities ir dabarties, tarp vyro, norinčio jai padėti, ir sutuoktinio, kuris padėti negali, tarp baisių paslapčių ir gyvenimą keičiančios tiesos. Siekdama atskleisti tiesą ir su ja susitaikyti, Klerė sužino, kad praeitis, dabartis ir ateitis yra neišvengiamai ir nepamirštamai susipynusios.