„Žinau, ko gieda paukštis narve“ – tai pirmoji iš net septynių Mayos Angelou autobiografijų. Geriau apie tai pagalvojus, net galva sukasi: kaip reikia gyventi, kad vien iš savo kasdienybės parašytum septynias knygas? Užvertusi paskutinį puslapį, ilgai knisausi internete bandydama perprasti autorės asmenybę. Poetė, prozininkė, pilietinių teisių aktyvistė, aktorė, šokėja, prostitutė. O man į galvą atėjo dar vienas epitetas – deivė. Tokios iškilios ir aktyvios asmenybės tampa truputį dievais, kurių mokymu norisi sekti.

Maya Angelou buvo Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo bendražygė. Kaip ir jis, turėjo svajonę, kad kiekvienam žmogui, nepaisant rasės, lyties, nepaisant to, iš kur jis kilęs, pasaulis būtų vienodai teisingas. Internete radau be galo gražią detalę: Kingą nužudė balandžio 4-ąją, per Angelou gimtadienį. Po to Angelou savo gimimo dienos nešventė. Vietoje to susitikdavo su Kingo našle, taip pat žmogaus teisių aktyviste Correta Scott King.

Kova už žmogaus teises buvo viena Angelou gyvenimo dalis. Kitą laiką ji skyrė kūrybai. Keldavosi paryčiais ir keliaudavo į viešbutį. Įsikūrusi kukliame kambaryje, atsiduodavo rašymui. Kasdien parašydavo po 10 ar net 12 puslapių. Bet kuris rašantis žmogus žino: tai – be galo daug.

Šiaip nesu biografijų skaitytoja. Gal nuskambės ciniškai, bet kam aukoti valandų valandas skaitant kažką, kas „Vikipedijoje“ išdėstyta trumpais aiškiais sakiniais? Šioje knygoje radau atsakymą: enciklopedijose minimi faktai, o tokiose knygose kaip „Žinau, ko gieda paukštis narve“ – pats gyvenimas. Angelou įsileidžia į nepatogią, trikdančią, vietomis netgi šokiruojančią savo vaikystę JAV pietuose.  

Tokios vaikystės nenorėtų niekas. Didžiosios depresijos laikais, po tėvų skyrybų, mergaitė su vyresniuoju broliu buvo išsiųsta gyventi pas pamaldžią močiutę. Ten vaikai gyveno sočiai, bet tik tiek, nes pilnas skrandis – tai nebūtinai pilna siela. Grįžus pas mamą į Sent Luisą, Angelou patyrė baisiausią savo gyvenime košmarą – ją išprievartavo patėvis. Skaitant tuos puslapius, iš neteisybės norisi kaukti.

Dešimt metų po išleidimo knyga buvo draudžiama kai kuriose JAV mokyklose ir bibliotekose. Ogi mes visi žinom: tos uždraustos knygos ir būna geriausios.