2084-ieji. Realybė – jau virtualybėje. Konsultantu psichologu dirbančio Kajaus kasdienybė – paskutinis nuotolinis pokalbis su ketinančiaisiais nusižudyti. Laisvalaikį jis irgi leidžia virtualybėje – naujajame pasaulyje mezgami santykiai, diskutuojama, žaidžiama ir keliaujama. Šioje Visatoje žmonės nebeteisia vieni kitų dėl išvaizdos, amžiaus, lyties ar tautybės, nes virtualybėje šios sąvokos nebeturi prasmės. Nebent tiek, kad vieni gyvena virtualiosiose Paraštėse, o kiti – prabangiuose Visatos rajonuose...

Knygoje kuriamas ateities pasaulis atrodo ir labai tolimas, ir kartu baugiai artimas. Čia nuolat balansuojama tarp to, kas tikra, ir to, kas sukurta, – ties abiejų pasaulių skirtimi. Jei visa, kas mus supa, galima pritaikyti prie individo, pakeisti, kad atitiktų jo ar jos poreikius, ar dar gali egzistuoti kokie nors faktai ir tikrovė?

Išgyvendamas pasibaigusių santykių skausmą, Kajus klausia: kiek tikri yra kiti žmonės ir santykiai su jais? Kiek žmonių savybių, emocijų mes tik įsivaizduojame – ir kiek tai dar apskritai svarbu? Jo rutiną sutrikdo Lėja, nenorinti gyventi pasaulyje be tiesos. Tuomet ir Kajus susimąsto apie pasaulį, kuriame technologijos palengvina kasdienybę, bet... ar jos mūsų neriboja, neatima galimybės klysti, neima spręsti už mus? Šie klausimai tampa dar svarbesni, kai Kajus sulaukia kvietimo dirbti „Burbule“ – didžiausioje virtualybę generuojančioje įmonėje...

Unė Kaunaitė – jaunosios kartos rašytoja, trijų knygų autorė. Ketvirtoji knyga – romanas „2084“ – žengia į pasaulyje itin populiarų, o Lietuvoje dar tik įsitvirtinantį distopijos žanrą. Kaip ir kiti rašytojos kūriniai, „2084“ nesiūlo atsakymų, veikiau kviečia jų ieškoti kartu.