Kokiais įspūdžiais apie Vilnių dalijosi kaizerinės Vokietijos kariuomenės kariai? 

Jų siųstuose atvirlaiškiuose įamžinti kasdieniai rūpesčiai, išgyvenimai ir patirtys mums suteikia unikalią galimybę bent trumpam persikelti į to meto Vilnių.

Nepaliesti karo cenzūros, paprasti ir atviri pasipasakojimai savo namiškiams. Autentiškos patirtys. Ką veikdavo laisvalaikiu? Kas vokiečių kariams mieste krito į akis labiausiai? Kokį įspūdį jiems darė Vilniaus gyventojai? Kiek anuomet turguje kainavo kiaušiniai ar pienas? 

Iš beveik tūkstančio privačios atvirukų kolekcijos į albumą kruopščiai atrinkti įsimintiniausi ir suteikiantys daugiausia žinių apie Vilnių. Tai 98 asmeniškos 1915–1918 metais Vilniuje apsistojusių ar pro jį keliavusių vokiečių kareivių žinutės, tarpusavyje lyg ir nesusijusios, bet į vientisą pasakojimą susiliejančios miesto istorijos. 

Patys žinučių autoriai nepažįstamame mieste atsidūrė skirtingais keliais, dažnai netikėtai susiklosčius aplinkybėms: dalis tik kelioms valandoms, pakeliui į frontą užkąsti šiltos sriubos kareivių klube ar nekantriai laukdami traukinio į tėvynę, kiti kiek ilgesniam laikui – kol išsigydys fronte patirtus sužeidimus, o tretiems, daugiausia karo administracijai, Vilnius ilgainiui tapo antraisiais namais, savotiška saugia užuovėja nuo karo sūkurių. Visi jie atrasdavo savąjį Vilnių, o patirtais įspūdžiais dalinosi su artimaisiais.

Vienintelis greitas ir patikimas būdas perduoti savo žinutes  – atvirlaiškiai (karo lauko paštas). Iš Vilniaus į Vokietiją kas savaitę iškeliaudavo tūkstančiai su tiek pat asmeninių potyrių ir minčių apie mūsų miestą. Praėjus daugiau kaip šimtui metų dalis jų grįžta, kad primintų tas dienas ir išliktų mūsų visų atmintyje.