Greta Ambrazaitė (gim. 1993) – jaunosios kartos poetė, muzikantė, redaktorė, Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatė. Debiutinis jos eilėraščių rinkinys „Trapūs daiktai“ (2018) buvo įvertintas Jaunojo jotvingio premija, tapo 2018-ųjų „Metų knyga“ poezijos kategorijoje. G. Ambrazaitė yra išvertusi Lotynų Amerikos rašytojų (J. L. Borgeso, J. Cortázaro, A. Pizarnik ir kt.) poezijos, sudariusi jaunųjų Sakartvelo poetų antologiją „Aidintys“ (2021), o jos autoriniai eilėraščiai versti į keliolika užsienio kalbų. 

„Adela“ – antroji autorės poezijos knyga. 

„Adela Różewicz buvo mano proprosenelė. Nesu jos sutikusi, bet vardas, kaip laivas fantomas, liko klaidžioti po širdies vandenis. Iš vienos atminties į kitą bangos nešioja mūsų įrašus, laiškus buteliuose, ir supa kažkoks gilus mėlis, apgaulingai primenantis dugną. Gal todėl dauguma šios knygos eilėraščių – su vaizdu į jūrą.“ – Greta Ambrazaitė.  

„Muziejuje dažnai sustoju prie asmeninių daiktų – žiedų, senų sagų, gelžgalėlių – kaip prie keisto, tylaus ir išskydusia kalba nesugadinamo liudijimo, kad laikas nepraeina visai pro šalį, kad jo upė yra plati ir neišvengiama, kad niekada nepavyks pačiam iš jos išbristi ar nusišluostyti kojų. 

Gretai Ambrazaitei pavyksta ne tik tokius daiktus pasiūti iš sudygsniuotos daiktavardžių faktūros, bet ir guldyti juos į vientisą, nuoseklų, intelektualiai provokuojantį poetinį pasakojimą. Kurti asmeninius kažin kieno daiktus – visai nebesvarbu, tikrus ar išgalvotus, kuriuos liečiant laikas ima rodytis apčiuopiamas pirštais: ir praeitis, ir nepagaunama dabarties akimirka, uoliai persekiojanti ateitį: 

Rankos yra paveldimos su nuskinta šaka alyvos, žiedu nuo bevardžio piršto, saulės dėmėmis, mėlynių segėmis, šachmatais, pledais, vabalais, žolių sriuba, vaikystės visata, kuri susigūžia, kad ją toliau sūpuotum.“ – literatūrologas Mantas Tamošaitis. 

Knygos leidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.