Agartos karalystė

Požeminę Agartos karalystę Vakarų pasauliui 1886 m. pirmą kartą pristatė prancūzų ezoterikos filosofas Alexandreʼas Saint-Yves’as dʼAlveydreʼas savo knygoje „Indijos misija" (Mission de l’Inde), kuri netrukus buvo išversta į anglų ir kitas kalbas. Saint-Yves’o knygoje teigiama, kad giliai po Himalajų kalnais gyvuoja didžiuliai požeminiai miestai, valdomi vyriausiojo pontifiko, žinomo kaip Brahatma. Per visą istoriją buvo tikima, kad slaptųjų draugijų minimi „nežinomi vyresnieji“ buvo šios karalystės pasiuntiniai, kalijugos, geležies amžiaus, pradžioje persikėlę į  pogrindį.

Vadovaujama aukščiausiais principais, Agartos karalystė, kartais vadinama Šambala, atstovauja pasauliui, žymiai pažangesniam už mūsų šiuolaikinę kultūrą tiek technologiškai, tiek dvasiškai. Jos gyventojai pasižymi nuostabiais įgūdžiais, Žemės paviršiuje jau seniai pamirštais. Be to, Agartoje yra didžiulės akmenyje iškaltų knygų bibliotekos, kuriose saugomos kolektyvinės žmonijos žinios nuo pat tolimiausių jos ištakų. Saint-Yves’as paaiškino, kad slaptasis Agartos pasaulis ir visa jo išmintis bei turtai bus prieinami žmonijai, kai tik krikščionybė ir visos kitos žinomos pasaulio religijos pradės iš tikrųjų gerbti savo šventuosius  mokymus. 

Markizas Alexandreʼas Saint-Yves’as dʼAlveydre’as (1842–1909) yra vienas ryškiausių prancūzų ezoterinės tradicijos veikėjų, turėjęs didelę įtaką magui Papusui (kuris Saint-Yves’ą vadino savo „intelektualiuoju mokytoju“), taip pat Helenai Blavatskajai, Rudolfui Steineriui ir Rene Guenonui. Saint-Yves’as taip pat sukūrė archeometrą – matavimo prietaisą, kuris, jo teigimu, buvo „raktas“, reikalingas norint suprasti pasaulio paslaptis.