„Anapus pilkos“ – tai pasakojimai, kuriuose švelniai nutrinamos ribos tarp tikrovės ir vizijų, tarp esamo ir įsivaizduojamo pasaulio. Jų veikėjai – jauni žmonės, drįstantys įžengti į erdves, kuriose žmogaus jautrumas atsiskleidžia kaip didžiausia jo stiprybė. Šiose istorijose dera psichologinis tikslumas ir magiškasis realizmas, o emocinę įtampą lydi subtili ironija.