Ernestas Noreika – iš tos poetų kartos, kuri gimė maždaug kartu su Nepriklausomybe. Šie kūrėjai, šiandien įpusėję trečiąją dešimtį ir einantys į antrąją ar trečiąją knygą, – pastebimi ir vertinami, o jų kūryba – vis svarbesnė. „Andalūzijos šuo“ – tai rimtas šiandieninis liudijimas, kad atėjo autorius su savita etika bei estetika, mokantis talentingai varijuoti žinomais kultūros ženklais, gebantis iš to, kas mūsų literatūroje jau buvo, išgauti naują, gyvą ir autentišką skambesį.

„Vienas geriausių jaunesniosios kartos poetų šia knyga įtikinamai įrodo, kad puiki poezija Lietuvoje teberašoma. Salvadoro Dali degančią žirafą čia pakeitęs degantis šuo, kas reikštų, jog siurrealizmą (kurio knygoje šiek tiek esama) keičia egzistencinė problematika. Tai ir yra pagrindinė poezijos tema ir pagrindinis poeto kelias, tačiau – tuo sunkiau juo einančiam. Autorius savo knygos kelią nueina garbingai. Drąsios ir kartais drastiškos metaforos, nebijojimas atskleisti savus kompleksus bei silpnybes, meistriškas sakinio valdymas ir sugebėjimas įžiebti tekstą tuo, kas, atrodytų, tėra kasdienybės dulkės. Ši knyga mūsų poezijos kontekstui buvo labai reikalinga.“ – Kęstutis Navakas