Didžiausio pasiekimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje sulaukė Kazio Binkio pjesė „Atžalynas“. Būdamas avangardistu poetas „keturvėjininkas“ Kazys Binkis draugavo su režisieriumi Borisu Dauguviečiu ir kitais Kauno teatralais, domėjosi dramos premjeromis, rūpinosi scenos veikalų vertimais bei pats ryžosi išmėginti jėgas dramaturgijoje. Rašytojui rūpėjo jaunoji karta, gyvenusi pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais.

Neatsitiktinai pjesės pavadinimas – „Atžalynas“, tarsi naujai atgimusios Lietuvos sąžinės ir žmoniškumo šaltinis.

Pjesėje paprastomis priemonėmis pavaizduotas tarpukario Lietuvos moksleivių gyvenimas, akcentuojant gimnazistų moralines ir dvasines vertybes: kilnumą, taurumą, jaunatvišką idealizmą, pasiaukojimą vardan artimo.

Pirmą kartą „Atžalyną“ B. Dauguvietis pastatė 1938 m. pavasarį Kaune. Žiūrovai iškart pamilo pjesės skleidžiamas idėjas. „Atžalynas“ buvo statomas ne vien Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Jauni teatralai iki šiol grįžta prie „Atžalyno“ jaunatviškos tyros dvasios ir amžinų vertybių.