Augintiniai – tai ne naminiai gyvūnėliai. Taip vadinti vaikai, kurie buvo palikti ar apleisti artimiausiųjų, taip pat ir tie, kurie niekada neužaugo. Šis dviprasmiškas pavadinimas neatsitiktinis – jis nurodo santykio su gyvybe bei silpniausiaisiais nesuderinamumą, kuriam apibūdinti augintinio metafora, rodos, tinka labiausiai.

Dr. Ieva Balčiūnė bene pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje drąsiai ir kompleksiškai atsigręžia į slepiamą, ignoruojamą, nematomą ir neretai pamirštamą šeimos gyvenimo pusę – sprendimą apleisti, atskirti, panaikinti vaikus. Knygoje atskleidžiamas tyrimas, kuris išryškina sprendimo prielaidas, situacijas ir tuos, kurie tokiu būdu sprendė asmenines, šeimos, visuomenės ar valstybės problemas. Svarbiausia šio tyrimo aplinkybė yra sovietinis režimas Lietuvoje, tad pasakojimas apima 1944–1990 metus. Pasitelkus daugybę šaltinių – sovietmečio publicistiką, sakytinius liudijimus, spausdintus prisiminimus, įvairių institucijų dokumentus, atveriamas nevienareikšmis laikmečio visuomenės pjūvis.

Ieva Balčiūnė – humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto dėstytoja. Tyrimų sritis – XX a. Rytų ir Vidurio Europos socialinė ir kultūros istorija, moterų, vaikų ir vaikystės studijos.