Rabindranatas Tagorė (1861 – 1941) – Indijos tautos sūnus, geniali, poetiška asmenybė, Vakarų pasaulyje pagarsėjusi savo eilėraščiais, paties poeto išverstais į anglų kalbą.
„Aukojimo giesmės“ – iš žmogaus širdies išsiveržęs himnas Kūrėjui, Visatos Valdovui, Absoliutui.

Šios giesmės – tai ir šlovinimas, ir ekstazė, ir mistika, ir tyli malda. Induizmo čia maža. R. Tagorės Dievas nelabai panašus į kurios nors konkrečios religijos Dievą. Kiekvieno tikėjimo išpažinėjas gali skaityti „Aukojimo giesmes“ kaip maldą. Todėl nenuostabu, kad poeto tėvynainiai nelaikė šių eilėraščių religine poezija, o Vakarų skaitytojai, priešingai, vadino juos Džiaugsmo Evangelija, naujųjų laikų Dovydo psalmėmis.
Tikėdamas Dievą poetas randa atsakymus į visus būties klausimus, suvokia gyvenimo prasmę, supranta, kad didžiausia gyvenimo vertybė yra meilė.

Dangaus Viešpačiui jis su begaline meile aukoja save, savo gyvenimą, kūrybą, darbus ir kančias. Žavisi juo, yra ištikimas ir atsidavęs, gieda Jam pasitikėjimo ir džiugios nuostabos kupinas giesmes.

Lyrinis subjektas neprašo malonių sau, visada klusniai sutinka su savo Valdovo valia. Kelyje į Dievą prasminga ir kančia, ir skausmas. Visų laikų visiems žmonėms reikšminga malda, kurioje prašoma stiprybės eiti Dievo skirtu keliu.

Eilėraščiuose daug meilės ne tik Dievui, bet ir gyvenimui, žemei, gamtai, tėvynei, liejasi kūrybos ir pažinimo džiaugsmas, apmąstoma žmogaus būtis nuo kūdikystės iki mirties. Skaitytojas atsiduria absoliutaus tyrumo pasaulyje.

Sukrečiantį įspūdį palieka paskutinieji eilėraščiai, kuriuose išvystame slėpiningą mirties grožį. Visas žmogaus gyvenimas yra mirties laukimas, bet mirtimi viskas nepasibaigia, ji – naujos būties pradžia.
Už šį rinkinį R. Tagorė gavo Nobelio premiją.
                                                                                               Vertėja Žaneta Markevičienė