Lauros Sintijos Černiauskaitės prozos rinkinio „Avinėliškumas“ kūrinius jungia dvasinių moters galių apmąstymas. Remdamasi savo asmenine patirtimi autorė pasakoja, ką reiškia būti moterimi šiuolaikiniame kintančių vertybių ir informacinio triukšmo pasaulyje. Iš moters būties temos išplaukia daugybė kitų: grožio, tyrumo ilgesio, seserystės, pastangų įsišaknyti, susikurti namus, nerimo dėl karo ir ateities, moters amžėjimo ir įžengimo į dvasinės motinos ir mokytojos amžiaus tarpsnį.

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, žurnalistė, dramaturgė, dvylikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą“, Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia“). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, JAV.

Rašydama „Džiaugsmyną“ ilgai negalėjau suprasti, ką rašau. Ir nesukau dėl to galvos. Dabar jau drąsiai sakau, kad tai gyvenimo liudijimas. Ne eseistika, ne autobiografija, ne dar kas nors. Pažįstantiems Bažnyčios arba anoniminių priklausomybių bendruomenes nereikia aiškinti, kas yra liudijimas. Pagrindinė jo taisyklė – tas, kuris liudija ką nors apie savo gyvenimą, privalo kalbėti tik apie save ir savo patirtis. Dar: nemoralizuoti ir neprimetinėti kitiems savo požiūrio kaip vienintelio teisingo. Šių taisyklių laikausi rašydama esukus. Galbūt todėl jie atrodo tokie subjektyvūs; tačiau kitokie ir negali būti, nes yra literatūrinis liudijimas.

Laura Sintija Černiauskaitė