Pietis, nuotykių ieškotojas, keliavęs po pasaulį, bet neradęs jame sau vietos, grįžta į gimtinę Suomijos Laplandijoje. Viskuo nusivylęs jis leidžia dienas lošdamas, kol kartą sutinka Darją – jaunutę merginą. Joje Pietis atpažįsta balandį, meilės nešėją, Afroditės paukštį. O jis pats – lyg juoda, svaiginanti blogio aguona, kuri visiškai užvaldo savąją Darją.

Timo K. Mukka (1944–1973) – unikalaus balso Suomijos rašytojas, palikęs arkties mago, „jusliojo romantiko“ legendą. „Balandis ir aguona“ (1970) – paskutinis rašytojo kūrinys. Į jį sudėtos, rodos, visos per kūrybos metus autoriaus išgyventos patirtys: uždrausta meilė, nepakeliama būtis, egzistencinis nuovargis, susvetimėjimas ir neišgydoma žmonijos kvailybė.

Papasakosiu apie trisdešimt septynerių metų Piečio Kolstriomo ir septyniolikmetės Darjos Pauku meilę. <...> Mėginsiu narplioti ir plėtoti trumpą ir paprastą reikalą taip, kad išryškėtų kas nors, kas šiaip gal liktų nepastebėta, kai laikraštyje tarp panašių naujienų bus rašoma: „...rastas irti pradėjęs jaunos merginos kūnas... ištrauktas į krantą... po tyrimų atpažinta kaip Darja Pauku, dingusi rugpjūtį... paskutinį kartą pastebėta niūrumu pagarsėjusio Piečio Kolstriomo draugijoje...“ ir taip toliau.