Danutė Kalinauskaitė – pripažinimo sulaukusi prozininkė, laimėjusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą (Antano Jonyno, Antano Vaičiulaičio, Lietuvos rašytojų sąjungos premijos), o 2017 m. jai suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už „mažųjų meninės kalbos formų turiningumą“. Iki šiol išleidusi tris novelių knygas, ji debiutuoja ilgai lauktu romanu „Baltieji prieš juoduosius“.

„Liuksemburge mirė... Ieškomi giminės.“ Tokią žinią iš nežinomo adresato gauna romano pasakotoja. Palikimo istorijos visada žada nuotykį, o ši istorija pareikalaus dar ir stoti į kovą su visa ryjančia užmarštimi, nusitaikiusia į pasakotojos mamos atmintį – tai joje glūdi giminystės su paslaptinguoju palikėju įrodymai. Lenktynės su laiku. Į moterų gyvenimą plūsteli spalvingi tą patį palikimą medžiojantys personažai, mūsų dienų aktualijos susipina su praeities įvykiais. Visa susijungia į vientisą istoriją, kuri prasideda prosenelio perbėgimu iš Vilniaus į Augustavo guberniją XIX a. ir baigiasi mūsų dienomis prabangiame Vilniaus „Plaza“ viešbutyje. Skaitytojas čia ras ir grafinų su krupniku skambesio tarpukario restoranuose, ir pokario badmečiu nosies šnerves išplėšančio skilandžio kvapo, ir 1946 m. Kauną nusiaubusį Nemuno potvynį, ir į ritinį vyniojamą Peterburgan išgabenti ketinamą Vilniaus arkikatedrą...

Ši knyga – tai ir nuotykinis romanas, ir šachmatų partiją primenanti atminties kova su užmarštimi, ir kinematografiška kone du šimtmečius aprėpianti žmonių ir likimų galerija. Kartu tai Lietuvos praeities paveikslas, dramatiškiausi jos momentai iki pat šių dienų.

***

Viršeliui panaudotas vieno garsiausių XX a. moderniojo meno dailininkų Mauritso Cornelio Escherio ( 1898–1972) paveikslas „Susitikimas“. Legendinis kairiarankis olandų grafikas, litografijų, medžio graviūrų kūrėjas, metamorfozių meistras, iliustratorius, gobelenų, sienų raštų ir pašto ženklų dizaineris vadinamas mūsų laikų Leonardo da Vinci.

Knygos tekstas traukte pritraukė būtent šį Escherio 1944 metais sukurtą darbą su baltomis ir juodomis figūromis. Paveiksle galima įžvelgti ano laikmečio, baigiantis karui, ženklus ir atmosferą. Simbolius. Galbūt tos susitinkančios figūros juda šokių aikštelės apskritimu, o gal tai – istorijos ratas? Pagaliau anapus jų, kitoje dimensijoje, veriasi žmogaus būties mįslė, kurios įminti nepadeda joks konkretus laikas, nes ji amžina.